Nuomonės

2021.07.27 10:05

Egidijus Aleksandravičius. Vasarvidžio regėjimas, arba tikrovė per prievartą

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude, LRT.lt2021.07.27 10:05

Daugelis mena, kad didysis praėjusio amžiaus mąstytojas Algirdas Julius Greimas greta daugelio šmaikščių įžvalgų yra užrašęs ir šitą: tikrovė yra tai, ką žmonės apie ją galvoja. Jis neaiškino, kodėl žmonės ir žmonių minios ima galvoti vienaip ar kitaip.

Milžiniškų ir beveik beraščių elektroninių minių laikais tuo naudojasi visų šalių propagandistai, siekiantys tai, ką jie sako, paversti visų kitų tikrove. Žinoma, kuo daugiau diktuojančios valdžios, tuo daugiau ir įtikinėjimo, kas yra tikrovė. Viskas yra įmanoma, ir niekas jau nebėra tiesa.

Prie akademinio darbo pripratus ir patyrus, jog tik šiame darbe pasikartojimas yra nuodėmė, leidi sau atgailaudamas it mantrą darsyk iš naujo apkalbėti prieš akis it ant delno matomus dalykus. Tai vasarvidžio privilegija, kuri šiemet yra išskirtinė. Štai iš pandemijos burbulo atsivėrus apytuštės Lietuvos kloniams ir girioms, nostalgiškai įsivaizduojant išnykusius kaimus ir kieno nors gimtaisiais lizdais buvusius vienkiemius, negali nustoti stebėtis lietuviškos administracijos kolektyvinio idiotizmo vaisiais. Tai tvarkingos gatvių pavadinimų lentelės, kurios prie apirusių kolchozinių gyvenviečių dar – dar kažkaip tinka, kaip absurdas prie absurdo, bet toje žalioje gamtos laisvės stichijoje šie tikrovės iškraipiniai žiūrisi lig vaikiškame filme: važiuoji sau vieškeliu, priešais miesto lentelė, o aplink tuštuma. Ačiū Dievui, gamtos grožis neišnyksta administracijos parėdymu.

Taip, esu apie tai rašęs. Gatvė yra esminė miesto audinio gija, nors dabar, regis, jau reikia susirūpinti lietuvių gebėjimu atpažinti, kas yra miestas, kuo skiriasi nuo kaimo, tuščio lauko ar miško. Matom, kad nėra gatvės ir miesto, bet kažkokios valdžios valia tautai ir pasauliui skelbiam- čia Plento gatvė. Be žmonių apleistose sodybose, virtusiose šiukšlių verslo pasipelnymo perlais. Vidaus reikalų (ir dar gal valdymo reformų) ministerijos viešpačiai ir jų tarnai nesyk provokuojami tokiais tikrovės išsiilgėlio klausimais yra aiškinę: čia Europos Sąjungos reikalavimai, visi namų ūkiai ir visi šalies gyventojai turi turėti savo numerius (dėl pastarųjų asmens kodo pabandykite pasiteirauti kur nors Vokietijoje, dar neužmiršusios nacių pastangų sunumeruoti konslagerių gyventojus). Tarsi idiotų dainų ir šokių ansamblio skanduotė, kurios tikslas įtikinti minią, kad tikrovė iš tikrųjų yra ne tai, ką žmonės galvoja arba gali galvoti, bet tai, ką valdžią apie ją sako.

Bet vis vien negali užsimiršti pavasariniai vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės bandymų apibrėžti jos kolektyvo išmąstyto socialinio burbulo sandaros. Tikrovė pagal nurodymą.

Sveikos orientacijos labui verta ištrūkti iš už spygliuotų mūsų mąstymo karantino užtvartų bent jau iki Lenkijos lietuvių kaimų. Čia kažkaip supranti: kaimas yra kaimas – sodybos turi numerius. Štai Sankūrų 1, 5 ... ir taip toliau. Ir vietiniams, ir Briuselio povams visiškai aišku. Dar daugiau, kaimų valia pavadinimus galima užrašyti dviem – lietuvių ir lenkų – kalbom. Anapus demarkacinės linijos lietuviams nekliūva gatvės miškuose, o štai lenkiškos lentelės – visiškai priešingai. Gal siekti atvirkščio vaizdo? Jei jau europietiškai, tai europietiškai. Taigi, galvoji slampinėdamas vasaros takais, sveikas protas yra įmanomas ir tikrovės akivaizdumas nebūtinai nuo jo turi būti atskirtas valdžios ženklais.

Kur vedu? Žinoma, tas akivaizdžios durnystės priminimas nėra savitikslis. Jis metonimiškai veda prie tokio įsivaizduotino galimo paveikslo, kuriame giežtos valdžios rankos surašyta mūsų gyvenimo sudėties ir žmogiškosios būties formulės. Dabar, kaip niekada anksčiau. Juk nacių ar sovietų totalitarizmas nori nenori buvo statomas ant labai tvirtų ideologijos pamatų.

Šiandien kas kita. Karantino plepalų ir visiškai neįtikėtinų, vienas kitam prieštaraujančių dalykų gausa yra sukrečianti. Žinoma, ne tik lietuvių galios piramidės alpinistai prirašinėjo ant miesto tvorų ar lauko akmenų pakelėse visiškų nesąmonių. Bet vis vien negali užsimiršti pavasariniai vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės bandymų apibrėžti jos kolektyvo išmąstyto socialinio burbulo sandaros. Tikrovė pagal nurodymą. Kiek leistinų vyrų, moterų, vaikų, senolių, neįgaliųjų, etc. jūsų užstalėje? Trūko tik šunų, kačių, pelių ir karvelių skaičiaus.

Specifinę pandemijos metų valdymo karštinę sudėjus su ankstesniais priešpandeminiais politiniais polinkiais praeities herojus ir įvykius krikštyti po pusamžių ir dešimtmečių (nuo antisovietinių partizanų skelbimo prezidentais ir maršalais iki Vytauto Landsbergio noro laimėti visuotinius rinkimus post factum) prieš akis iškyla vasarvidžio sapnas: Lietuvos ministerijose steigiamos hibridinės bibliotekėlės. Šalia Šveiko nuotykių – antras privalomas skaitinys: Erazmo Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei. Šauni knyga, kurios net olandai šiandien nebeskaito.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.