Nuomonės

2021.09.08 12:40

Lilija Bručkienė. Bendrųjų ugdymo programų atnaujinimo peripetijos: kur švietimą neša povandeniniai sūkuriai?

Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, LRT.lt2021.09.08 12:40

Rugpjūčio 24 d. ŠMSM ministrė J. Šiugždinienė pristatė 5 svarbiausius darbus, kurie laukia ministerijos šį rudenį. Vienas iš tikrai gerų komunikavimo būdų – maksimaliai (kiek tai įmanoma) konkretūs, punktais surašyti teiginiai/darbai – lygiai taip pat  paskui galėtų būti pateikta ir ataskaita. Tačiau tai, kas sudaro tų darbų esmę, kokios problemos kyla, kokie povandeniniai sūkuriai plukdo švietimą visai nenorima kryptimi (galbūt ir į pražūtingas duobes) – jau kita kalba.

Šį kartą norėtųsi detaliau aptarti ketvirtą darbą: „Priimti sprendimus dėl vidurinio ugdymo pertvarkos ir išbandyti naujas bendrojo ugdymo programas.“

Ir pradėsiu nuo temos, kuri kaip pūlinys pulsuoja jau antrus metus – Bendrųjų ugdymo programų (ne)atnaujinimo peripetijos ir galimi rezultatai. Iškart akcentuoju, kad dėmesys bus sutelktas tik į lietuvių kalbos ir literatūros 5-10 klasių programą, nes apie visas kitas negaliu pasakyti nieko konkretaus – nesu įsigilinusi nei į turinį, nei į svarstymų subtilumus. Aišku, skaičiau nemažai atsiliepimų, girdėjau visokių įžvalgų, bet tegul kalba dalykinių asociacijų atstovai ar tų konkrečių dalykų specialistai – mums ir su savomis problemomis susitvarkyti nepavyko.

Vidurinio ugdymo atnaujinimo darbams vadovauja tie patys specialistai.

Vienu sakiniu – manau, kad lietuvių kalbos ir literatūros 5-10 klasių BUP atnaujinimas patyrė fiasko. Tai yra, nueita gerai išmintais ir iki skausmo visiems žinomais imitacinių pokyčių ir apsimestinio bendradarbiavimo keliais. Programa nei nauja, nei atnaujinta.

Puiki to iliustracija – 9 klasėje skirtumas tarp 2016 m. literatūros autorių sąrašo ir 2021-03-31 d. projekto pateikto sąrašo – papildomai įdėti M. Mažvydas, M. Daukša ir tema – jungtys su kitais menais, o 2021-08-16 projekte išvis niekas nepakeista. Ir čia tik vienas iš pavyzdžių.

Bet užtat atsirado detalus 19 puslapių siūlymų projektui apibendrinimas, kuris puikiai parodo, kad svarbu ne analizuoti pastabas, ne į jas atsižvelgti, o tiesiog „atsirašyti“. Pozicijos pagrindimas primena naivų mokinuko atsikalbinėjimą, kodėl jis neatliko vienos ar kitos užduoties.

Pavyzdžiui, į literatūros mokslininkų grupės įžvalgą, kad prie privalomų kūrinių liko eklektiškų, meniškumo kriterijų ir/ar amžiaus tarpsnių neatitinkančių, buvo parašyta „Neatsižvelgta“, nes „Kartais ne vien kūrinio meniškumas, bet ir kultūrinė bei socialinė vertė yra pagrindas kūriniui būti mokyklinėje programoje.“ O prie atsiųsto pasiūlyto amžiaus tarpsnius atitinkančio literatūros sąrašo parašyta „Atsižvelgta“ ir pridėtas komentaras: „Pateikti rekomenduojami skaitiniai 9 klasei – tai iš esmės Kęstučio Urbos sudarytas sąrašas „Mokiniams rekomenduojamos knygos: 1–10 klasei“, išleistas 2019 m. kaip „Rubinaičio“ priedas. Šiuo sąrašu jau naudojasi mokytojai, siūlydami mokiniams savarankiško skaitymo knygas.“

Ar jūs supratote, kaip čia atnaujinant BUP atsižvelgta į mokslininkų siūlymą – tiesiog galima skaityti „Rubinaičio“ priedą? Atnaujinimo grupės koordinatorė mokytojams ir mokiniams tai leidžia? Ir čia tik keli iš daugybės keistų argumentų. Kažin ar man vienai toks pagrindimas atrodo kaip viešos patyčios iš specialistų, kurie analizavo ir teikė pasiūlymus vildamiesi adekvataus bendradarbiavimo?

Tikiu, kad daliai jūsų net skaityti pabodo. O čia temos ne metams, ne mėnesiui – čia, kaip siūlyta pirmajame variante, 6 pamokų temos. Ir prie skaitvardžių vyresnėse klasėse nebegrįžtama.

Apie kalbos pažinimo atnaujinimą irgi rašyta ir diskutuota ne sykį. Apraše sistema sudėliota, atrodo, nuosekliai, bet net tobuloje 15 gabių, motyvuotų mokinių klasėje sunkiai realizuojama dėl apimčių.

Kad būtų aiškiau, aptarsiu tik mažytį fragmentą iš to, kas sudarys 5 klasės kalbos pamokas. Tuo metu, kai Vaiko raidos apraše akcentuojama: „Vis labiau automatizuojamas rašymo procesas“, siūloma tiesiog su vėjeliu perbėgti visas linksniuojamas kalbos dalis. Jokiam žinių įtvirtinimui, jokiam rašymo proceso automatizavimui laiko tiesiog neliks. Pavyzdžiui, „Skaitvardis. Skaitvardžio reikšmė ir gramatiniai požymiai. Skaitvardžio skyriai. Kiekinių skaitvardžių poskyriai (pagrindiniai, kuopiniai, dauginiai, trupmeniniai). Skaitvardžių sandara, linksniavimo, vartojimo, tarties ir rašybos ypatumai. Kiekinių pagrindinių skaitvardžių kirčiavimo ypatumai. Įvardžiuotiniai skaitvardžiai (supažindinimas). Taisyklingas datos nusakymas. Romėniški ir arabiški skaitmenys, jų vartojimas. Datos, matų, piniginių vienetų ir kitos santrumpos. Tekstų su skaitmenimis skaitymas.“

Tikiu, kad daliai jūsų net skaityti pabodo. O čia temos ne metams, ne mėnesiui – čia, kaip siūlyta pirmajame variante, 6 pamokų temos. Ir prie skaitvardžių vyresnėse klasėse nebegrįžtama.

Kai atsimenu savo septintokus, daliai kurių, dirbant visai kitu tempu, tos temos buvo labai rimtas iššūkis, galiu tik paklausti – kada Jūs, gerbiamieji, pastarąjį kartą matėte realų penktoką ir bandėte jam paaiškinti naują temą taip, kad tikrai suprastų? O kada dirbote iškart su 30 skirtingų gebėjimų, skirtingos motyvacijos vaikų? Ir čia tik nedidelė dalis to, su kuo susidurs mokytojai bandydami dirbti pagal „atnaujintas“ programas. Apie kokį individualų tempą, nuoseklią praktiką, įgūdžių įtvirtinimą, rašymo automatizavimą galima kalbėti? Ir kodėl tėvus vienijančios organizacijos visai nesidomi tais procesais, kurie lems mokinių žinias, įgūdžius, gebėjimus ir kompetencijas ne vienus metus?

Deja, naujajai ministrės komandai pritrūko drąsos/valios/žinių/noro/... sustabdyti tuos procesus ir priimti laikmečio mestus iššūkius. Iš tiesų šitas atnaujinimo procesas sulaukė tikrai nemažai viešojo dėmesio: konferencijų, diskusijų, straipsnių, pasisakymų, asmeninių įrašų socialiniuose tinkluose ir kt. Buvo akivaizdu – tema aktuali, svarbi, suinteresuotos pusės aktyvios ir norinčios dalyvauti atnaujinimo darbuose. Dalyvauti realiai, o ne imituojant susitarimus.

Galų gale gimė precedento neturintis reiškinys – alternatyvios programos modelis. Jį bendradarbiaudami sukūrė mokytojai praktikai, akademinės bendruomenės atstovai, taip pat Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkė. Komanda solidi ir dėl kompetencijų abejonių nekelianti. Buvo pasiūlyta ministerijai modelį išbandyti kaip pilotinį kartu su ta „atnaujinta“ ir tiek aistrų sukėlusia programa. Analogijų yra – gamtos mokslų specialistai gali rinktis integruotas arba atskiras programas. Tačiau pasirodo, kad vieniems taip galima, o kitiems ne. Kodėl? Gal kad programa būtų sukurta ne NŠA darbuotojų? O kas bus, jeigu pasirodys, kad naujasis modelis gerokai šiuolaikiškesnis ir kokybiškesnis? Pasirinktas saugesnis kelias – pasilikti prie senos geros imitacinių pokyčių tradicijos.

Nežinau, ar visos programos atsidūrė tokioje beviltiškoje padėtyje. Tačiau galėčiau daryti prielaidą, kad panašioje situacijoje ne mes vieni. Bet kuriuo atveju išbandyti lietuvių kalbos ir literatūros programą, kurios literatūros dalis veikia jau nuo 2016 m., nematau prasmės. Geriau būtų išanalizuoti rezultatus tų mokinių, kurie pagal ją aštunti metai mokosi. Bet vėlgi – ar ne per drąsu? Gal geriau užsimerkti ir apsimesti, kad vyksta pokyčiai.

Pavyzdžiui, į literatūros mokslininkų grupės įžvalgą, kad prie privalomų kūrinių liko eklektiškų, meniškumo kriterijų ir/ar amžiaus tarpsnių neatitinkančių, buvo parašyta „Neatsižvelgta“.

Ir šitos dalies pabaigai – programa sudaryta taip, kad norint įvykdyti ją visą pamokose dominuos poveikio paradigma. Mokymosi paradigma tikrai bus neįmanoma. Savo tendencijomis tai ne XXI a., o XX a. vidurio mokymas. Bet aišku, surašytas į 162 puslapius – čia jau nieko neprikiši. Net kompetencijos naujame variante detalizuotos. O jeigu dar pridėsime 19 puslapių siūlymų apibendrinimų ir 366 pusl. įgyvendinimo rekomendacijų, tai W. Shakespeare komedijos „Daug triukšmo dėl nieko“ pavadinimas šiuolaikiniame švietimo pokyčių kontekste įgauna visai kitokią prasmę.

Ir visai pabaigai, kad neliktų be dėmesio vidurinio ugdymo pertvarka, kad atsirastų gražus ryšys tarp šitų dviejų temų, dviejų tokį glaudų ryšį turinčių reformų – naujosios sąrangos projekte rašoma: „Sustiprinamos dalyko programos mokymosi turinio atžvilgiu, atsisakoma pagrindinės mokyklos kurso kartojimo.“ Pasižiūrime į jau atnaujintų Lietuvių kalbos ir literatūros programų 9-10 kl. privalomus autorius: M. Daukša, M. Mažvydas, K. Donelaitis, Br. Krivickas. Oi, galbūt nepastebėjo, kad jie yra viduriniame ugdyme. Pažvelgiame į programos rengėjams atsiųstas pastabas apie tai, kad autoriai kartojasi. Ir tada skaitome siūlymų apibendrinimus: „Neatsižvelgta“, nes „Pagrindinį ugdymą baigęs mokinys turi būti susipažinęs su svarbiausiais mūsų literatūros autoriais. 11–12 klasėse literatūra nagrinėjama chronologiniu principu, pasitelkiant kitus nagrinėjimo aspektus.“

Vidurinio ugdymo atnaujinimo darbams vadovauja tie patys specialistai.

Ar man vienai atrodo, kad kažkam ministerijos strateginiai dokumentai ir susitarimai lygiai taip pat nerūpi, kaip ir didžiosios dalies mokytojų ir mokslininkų nuomonė?

Tai kas tada atnaujinama?

Tai kur mus visus neša povandeniniai pertvarkų sūkuriai?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.