Turbūt tiesiog ateina toks amžius, kai pradeda žavėti miuziklai. Nieko negaliu padaryt – labai gražu, kai žmonės šoka ir dainuoja, ir vaidina, ir kai muzikoje maišosi visokie žemieji stiliai ir aukštieji žanrai.
Londone matytas „Hamiltonas“, vienas iš penkių sėkmingiausių visų laikų miuziklų, buvo nepaprasta muzikinė patirtis, pakeitusi supratimą apskritai apie šią meno formą. Kas galėjo pagalvoti, kad taip jaudintų istorija apie 18 a. kariškį ir politiką, padėjusį pamatus JAV finansų sistemai? O pagalvojo Lin-Manuelis Miranda, Nepriklausomybės karo istoriją papasakojęs repo, džiazo ir ritmenbliuzo ritmu, o svarbiausių istorinių valstybės figūrų vaidmenis atidavęs nebaltaodžiams atlikėjams.
Brangų bilietą (70 eurų) į ispanišką „Liūto karaliaus“ (muzika Eltono Johno) pastatymą Madride pirkau su tam tikrom dvejonėm. Tegu tai ir populiariausias visų laikų miuziklas, uždirbęs jau virš dviejų milijardų dolerių, bet vis tiek juk čia turbūt bus labiau vaikams… Tačiau apsiašarojau jau per pirmas dešimt minučių, scenoje išvydusi žmogų-žirafą. Išties nebuvau regėjusi taip išradingai ir skoningai sukurtų žvėrių kostiumų – gigantiškų lėlių teatro ir dinamiškų skulptūros objektų (autorė – Julie Taymor).
Andrew Lloydo Webberio „Operos fantomas“, trečias daugiausia uždirbęs visų laikų miuziklas, gegužės 19–24 d. rodomas arenoje „Arena Vilnius“, – išskirtinis įvykis mūsų kultūrinėje padangėje. Tokio prašmatnumo ir sudėtingumo miuziklą, originalų Brodvėjaus ir Vest Endo pastatymą, Lietuvoje matome pirmą kartą. Tai didžiausias šių metų areninis renginys šalyje.
Pirmiausia įspūdį padaro arenos transformacija į teatrą. Paslapčia gal ir pasvajojau apie tikro teatro atmosferą, tarkim, Senojo, kuriam techniniu atžvilgiu, be abejo, toli gražu iki šio spektaklio reikalavimų, bet kuriame tikrai gyvena savi fantomai. Arena, net ir smarkiai sumažinta, rodėsi per didelė, vaizdas ekranuose sunkiai įžlibinamas. Vis dėlto teatrinę atmosferą kūrė puikus įgarsinimas ir fantomo šnabždesiai iš įvairių salės kampų.
Belieka tikėtis, kad „Operos fantomo“ sėkmė Lietuvoje įkvėps organizatorius atvežti daugiau kokybiškų miuziklų.
Didžiausias džiaugsmas miuzikluose, taip pat ir „Operos fantome“, – stebėti, kaip sumaniai atvažiuoja ir išvažiuoja scenografija, kaip nusileidus užuolaidai akimirksniu pasikeičia visas peizažas, kaip Paryžiaus teatro kupolas virsta vargonais, kaip plaukia valtis, sukasi veidrodžiai, blykčioja abažūrai. Kaip nuostabiai žmonės sugalvoja! Organizatorių teigimu, scenoje ir užkulisiuose dirba apie 150 žmonių.
Man atrodo, didelė dalis šio miuziklo legendos – tai tiesiog magiškas pavadinimo skambesys. „Phantom of the Opera“! Kas gali būti dar paslaptingiau ir didingiau? Nors Andrew Lloydas Webberis tarsi siekė pašiepti operos ir baleto elitizmą, parodydamas tamsius teatro požemius ir jungdamas klasikinę muziką su roko motyvais, visgi šiuo atveju sukūrė labiau operą nei miuziklą. Ir dėl muzikinės kalbos, ir dėl muilo-operiško dramatizmo. Tad „Operos fantomas“ turbūt labiau patiks konservatyvesniems klausytojams, visai netrokštantiems operos hibridų su repu ir ritmenbliuzu.
Pats fantomas, kito paryžiečio, Kvazimodo, giminaitis, atliekamas brito-libaniečio solisto Nadimo Naamano, šiame pastatyme neabejotinai įspūdingiausias. Dramaturgiškai jo charakteris giliausias, sužadinantis įvairių jausmų ir minčių. Jo ugdytinę ir meilės objektą Kristiną (australė Georgia Wilkinson) plėšo sudėtinga, kone faustiška dilema tarp ramaus gyvenimo su vaikystės draugu ir niūraus genijaus, apdovanojusio ją išskirtiniu talentu.
Ne paslaptis, kad daugelis žiūrovų palaiko „blogietį“, tragiškąjį žmogžudį fantomą, tad galiu išduoti, kad miuziklas baigiasi staigiai ir liūdnai. Palinksmino tik savotiška uvertiūra, kurią orkestras atliko jau po atlikėjų nusilenkimų, užsidegus šviesoms ir publikai sparčiai skirstantis.
Belieka tikėtis, kad „Operos fantomo“ sėkmė Lietuvoje įkvėps organizatorius atvežti daugiau kokybiškų miuziklų. Jie stipriai praplėstų mūsų sceninę vaizduotę ir gal net paskatintų pačius lietuvius dažniau imtis šios meno formos.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
