Prieš 20 metų Lietuvai kartu su kitų muzikos žvaigždžių grupe atstovavęs muzikantas, o dabar ir inovacijų ekspertas Arnoldas Lukošius prisimena legendinio „Eurovizijos“ šokio judesius, jausmą, kai teko atsisveikinti su žvaigždės gyvenimu ir norą maištauti, pasitelkiant kūrybą.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
– Koks jausmas žinoti, kad „Eurovizijoje“ dalyvavote prieš 20 metų?
– Aš manau, kad tai buvo pats trumpiausias gyvenimo nuotykis, kurį galima vadinti ir gyvenimo etapu – jų būna daug, bet jie dažniausiai būna ilgi. Šis truko labai trumpai, tačiau tu negali jo užmiršti.
Mes keliavome į Graikiją visai ne dalyvauti „Eurovizijoje“, o gerai praleisti laiką. Klausimas buvo toks: „Ar buvai Graikijoje?“, atsakymas buvo – ne, nebuvau. Važiuojam. Ir išvažiavome į Atėnus.
Kažkuria prasme tai Europos daliai, kuri į mus žiūri, kaip į labai tolimus Rytus, parodėme kiek kitokį veidą. Jie galvoja, kad mes niekada nesišypsome ir esame labai įsitempę – tokie nesame. Mes spinduliavome atsainumu.
Mes spinduliavome atsainumu.
– Ar galėčiau pasakyti, kad pasirinkote „Eurovizijoje“ nesusireikšminti?
– Taip, būti nereikšmingume.
– Kada gyvenime patyrei žvaigždės valandą? Ar karjeroje pasiekei viršūnę?
– Sudėtingas atvejis. Visuomet galvoji, kad viršūnė turi būti priešakyje, nes kitaip manysi, kad viskas jau pasibaigė.
Kai mokykloje atsistojome prie instrumento ir sukūrėme pirmą dainą – pasiekėme viršūnę tam tikra prasme. Kai grįžome iš tarnybos keistoje vietoje – čia buvome žvaigždės. Paskutinis „Foje“ koncertas – liūdna viršūnė.
– Kaip atrodo tavo gyvenimo perėjimai?
– Pirmasis mano perėjimas įvyko, kai 1988 m. mane išmetė iš „Foje“, nes buvau blogas muzikantas, turbūt. Tada man staigiai reikėjo susirasti kažkokį darbą – tada ir pradėjau dirbti prie kompiuterio. Daug kas dar nebuvo matęs kompiuterio, pradėjau gaminti leidinių maketus. Daug metų pradirbau ten, kai baigėsi „Foje“, mane pakvietė į žurnalą „Panelė“.
– Tu vis dar draugauji ir dirbi su Algiu Kriščiūnu – kiek metų tęsiasi jūsų daugystė?
– Mes buvome klasiokai. Mūsų klasė buvo unikali – A. Kriščiūnas, Andrius Mamontovas, Dalia Ibelhauptaitė ir taip toliau. Mes nenorėjome destrukcijos, mes kūrėme – toks buvo mūsų protestas.
Tie ryšiai liko iki šiol. Dabar darome muzikinius projektus.
– Ar tu jauti amžėjimą?
– Tai yra dalykas, kurio reikia mokytis. Pasenti yra pavojinga, pavojinga nustoti jausti kontaktą su aplinka, tapti irzliu, jaunimą vadinti neišmanėliais. Tačiau kita rizika yra niekada nepasenti ir vaidinti amžinai jauną, nes tada – atrodai dar senesnis.
Negailiu gailėtis gyvenimo, kurio neturėjau.
Visi mes keičiamės, reikia jausti abi pusės, matyti, kur juda pasaulis, bet darytis vyresniu.
Tai nėra taip paprasta, negaliu pasakyti, kad tai sugebu, bet susiduriu su tuo, nes darbe esu apsuptas jaunų žmonių. Mano nuomone, su tais žmonėmis turiu savą ir gerą kontaktą.
– Kokie yra tavo santykiai su vaikais?
– Mano vaikai jau yra suaugę – vaikams esu informacijos šaltinis. Dukra man skambina labai dažnai, ji mėgsta pasipasakoti, sūnus šiek tiek rečiau.
– Ar nejauti noro atsukti laiką atgal?
– Truputį gailiuosi, kad nebaigiau fizikos ir netapau inžinieriumi. Man tai labai patinka, tačiau, kita vertus, nebūčiau trumpam tapęs muzikantu. Negailiu gailėtis gyvenimo, kurio neturėjau.
– Kokį patarimą duotum 20-mečiui Arnoldui?
– Neduočiau jokio patarimo, nes žinau, kad tas Arnoldas neklausytų. Aš visada buvau toks, kuris ir mašiną pirko ne tokią, kaip visi, ir telefono norėjo ne tokio, kaip visi turi.
Aš žinau, ką dariau ne taip, bet ir tada žinojau.
A. Lukošiaus interviu:
