Nuomonės

2021.07.02 19:08

Egidijus Aleksandravičius. Nesąmonė – kaip komunikacinio karo ginklas

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, LRT.lt2021.07.02 19:08

Pradėkime nuo senų dalykų priminimo. Karuose su priešais pramanas, gandai, melagienos, arba dezinformacija, naudojami taip seniai, kaip skydas ir kalavijas. Kiek naujesnis reiškinys, nors irgi greitai senstantis, yra sietinas su bendrąja komunikacija: PR – viešieji ryšiai ir ryšininkai – jau senokai yra pradėję kramtyti ir virškinti žiniasklaidą, politiką, o pamažu – teisėsaugą ir visas gilios bei slaptos valstybės tarnybas. Žinoma, tai nereiškia, kad pats informacijos valdymas yra tiek standartizuotas, kad jau visai proto nebereikėtų.

Ir dar: demokratinėse teisės viešpatystėse vis dar šiek tiek galioja principas, kad tai, kas taikytina priešams, negali būti naudojama prieš saviškius. Rytų despotams tai negalioja. O rusiška tradicija iš esmės yra galinga tik dėl to, jog jai principai ir sutartys reikalingos tik tam, kad priešams rankas supančiotų ir griautų viską, kas dar pretenduoja vadintis taisyklėmis.

Tik pusę išpažinties atlieka Kremliaus komunikatorius Dmitrijus Peskovas, kartodamas, kad mes darome atvirai tai, ką demokratinių Vakarų vyriausybės daro slapta nuo savo piliečių. Antra prisipažinimo pusė būtų mintis, kad rusų tarnybos su malonumu užsiima komunikaciniu ekshibicionizmu, parodydamos savo aukštenybę ne tik virš principų ir taisyklių, bet ir virš sveiko proto. Patikėkite, tokiais dalykais gali užsiimti labai protingi priešininkai.

Praėjusio mėnesio komentare gal kiek atsainiai aptariau lėktuvo Minske nutupdymo atvejį, nors nesijaučiu suklydęs atsako prognozėse, o taip pat įtraukdamas tą veiksmą į beribį rusų žvalgybos inovacijų sąrašą. Dabar negaliu nepakomentuoti visu garsu nuo Lukašenkos apkasų sklindančių nesąmonių prezidento Valdo Adamkaus atžvilgiu. Pats Adamkus išmintingai atsakė, kad nieko, išskyrus pastangas atitraukti savos ir tarptautinės bendruomenės dėmesį nuo stiprėjančių ir prie nusikaltimų žmogiškumui artėjančių diktatoriaus veiksmų Baltojoje Rusioje, čia nemato.

Prokuroro balsu komunikuojama nesąmonė, kaip ir „Ryanair“ lėktuvo užgrobimas, yra apgalvotas veiksmas. Kad ir koks pusprotis sėdėtų kaimynų represinio aparato kabinete, nebūtų įmanoma nesuprasti, kad kaltinimai Adamkui yra demonstratyvus dviejų gerai žinomų dalykų sumaišymas į vieną komunikacijos kokteilį. Su teise tai nieko bendro neturi.

Vienas žinomas faktas, kurį mes, lietuviai, turėtume atminti, – tai naciams tarnavusių lietuvių policijos batalionų, kurių vienam vadovavo Impulevičius, nusikaltimai. Sudeginti kaimai ir šimtai nužudytų taikių žmonių – tai lietuviškas pėdsakas kaimynų žemėje. Lietuvai šiandien tampant baltarusių demokratų buveine, jos praeities nuodėmės vertos išpažinimo. O demokratinės šalies elgesys kaip tik gali būti įrodymas, kad daug ką galima ne tik išpažinti, bet ir atpirkti, stengtis, kad niekada daugiau nebūtume įvelti į panašias baisybes.

Kad ir koks pusprotis sėdėtų kaimynų represinio aparato kabinete, nebūtų įmanoma nesuprasti, kad kaltinimai Adamkui yra demonstratyvus dviejų gerai žinomų dalykų sumaišymas į vieną komunikacijos kokteilį. Su teise tai nieko bendro neturi.


Antras puikiausiai žinomas dalykas – tai 1926 metų lapkritį Kaune gimusio Adamkaus biografija. Retas Vidurio Rytų Europos politikos veteranas yra palikęs atvirus, plačius autobiografijos ir dienoraščių tomus. Žinoma, istorijai ir biografams niekada negana. Galima ieškoti nacių okupacijos metų gimnazisto įsitraukimo į Lietuvos laisvės kovotojų pogrindį detalių, galima ieškoti gestapo dokumentų tuo metu, kai grupelė jaunuolių (Valdas Adamkus, Gabrielius Žemkalnis, Liūtas Grinius) šapirografu spausdino antinacinį „Jaunime, budėk!“ Sovietų invazija išvijo jį iš namų, besislapstant nuo gestapo – kur ten tarnystė naciams...

Kartu su tūkstančiais Lietuvos patriotų pasitraukimas nuo besiveržiančios Raudonosios armijos siejasi su romantišku, bet beviltišku bandymu sukurti tėvynės gynimo pajėgas, bandžiusias užimti įsivaizduojamą nišą tarp puolančiųjų ir besiginančiųjų okupantų. Bent kiek skaitantys šią istoriją žino. Manau, kuo puikiausiai žino ir Minske.

Tad sudėjimas krūvon dviejų puikiai aprašytų dalykų ir paskelbimas sensacingos nesąmonės forma yra smirdantis komunikacinio mūšio užtaisas. Dabar aiškinkitės, užuot murmėdami apie tarptautinio teismo besiprašančius Lukašenkos režimo nusikaltimus. Tai, kad užtaisas padarytas iš laike ir logikoje prasilenkiančių sudedamųjų dalių, tik patvirtina rusiškos prigimties ženklus.

Gaila, kad vasaros karštymetyje prezidentas Valdas Adamkus turi apie tai galvoti. Būtų gerai, kad po to, ką jau viešai pasakė, daugiau apie tai nekalbėtų. Dar geriau būtų, kad mūsų vasaros sensacijų ištroškusi žaliuojanti žiniasklaida jam savo klausimais galvos nekvaršintų, Minsko diktatoriaus klapčiukams malonių akimirkų nedaugintų.

Kita vertus, daug darbų su tuo turėtų sieti URM ir kitos valdžios institucijos. Bet svarbiausia: kantriai dirbti, galvoti, rašyti ir skaityti turime mes visi, nuo kurių bendra atmintis, moralybė, principai ir taisyklės kažkiek priklauso.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt