Pastarosiomis dienomis panikos, evakuacijos ir sąmyšio vaizdai Kabulo gatvėse, aplink JAV ambasadą Žaliojoje zonoje bei Kabulo oro uoste tapo istorinio virsmo scenomis ilgalaikių konfliktų kamuojamame Afganistane. Šis virsmas buvo staigus ir nenuspėtas, bent jau viešojoje retorikoje. Tai sukėlė dar didesnes aistras ir gailestį afganų kartai, pamačiusiai laisvę ir galimybę rinktis.
Žvelgiant į šiuos įvykius nuosekliai, galima konstatuoti, kad, Talibano grupuotei perėmus Kabulo kontrolę, pasaulis suprato, kokia trapi ir iliuzijomis grįsta buvo Afganistano Islamo Respublikos santvarka. Šis supratimas sukėlė įvairiausių vertinimų: nukreiptų prieš JAV prezidento administraciją, ilgalaikę karinę kampaniją šalyje ar jau subyrėjusios Respublikos korupcijos skaudulius.
Greitas ir pasipriešinimo nesulaukęs Talibano įžengimas į Kabulą vainikavo 8 dienas trukusį Afganistano provincijų centrų kontrolės perėmimą. Tačiau dar prieš tai, vasaros pradžioje, karinė žvalgyba siuntė pranešimus, kad auga talibų kontrolei pasidavusių provincijų skaičius. Šiaurinių provincijų rajonų kontrolės netektys jau kurį laiką indikavo, kad sukilėlių ir Afganistano vyriausybės pajėgų kova krypsta ne į optimistiškąjį scenarijų.
Reikia pabrėžti tai, kad talibų kontrolės perėmimas prasidėjo nuo rajonų šalies šiaurėje ir vakaruose – provincijose, kuriose pasipriešinimas buvo stiprus pastarojo pilietinio karo metu. Etninių grupuočių vadų Ismailio Khano pasidavimas Herate bei buvusio viceprezidento Rashido Dostumo nesipriešinimas šiaurinėse provincijose galėjo tapti paskutiniu rimtu signalu, kad afganų pajėgų galimybė išlaikyti Kabulo apylinkių kontrolę tampa labai menka. Be abejo, JAV administracijai šiuo dinamišku laikotarpiu buvo teikiami žvalgybos vertinimai bei kariniai patarimai. Be to, JAV ambasadorius Kabule Rossas Willsonas siuntė raginimus skubos tvarka išsiųsti iš šalies su koalicijos kariais bendradarbiavusius afganus bei jų šeimų narius.
Visgi, ilgalaikė Vakarų koalicijos partnerių karinė misija peraugo į chaosą ir sąmyšį sukėlusį paskutinį etapą. Tai nereiškia, kad visa ilgalaikė kampanija turėtų būti smerkiama kaip nesėkminga ir nieko nedavusi Afganistano Islamo Respublikai. Talibų režimui įsitvirtinant didmiesčiuose, buvę visuomenės pokyčiai taps akivaizdžiais, deja, jau istoriniais pavyzdžiais. Staigią ir emocijų bangą keliančią ilgalaikės karinės misijos baigtį lėmė du esminiai veiksniai.
Užuot siekęs suvienyti visuomenės grupės ir likusias pajėgas kovai prieš talibus, Ashrafas Ghani pamynė Islamo Respublikos prezidento pareigas ir pabėgo iš Kabulo. Toks buvusio prezidento sprendimas panaikino JAV ir koalicijos partnerių galimybes derėtis su Talibanu dėl pereinamosios vyriausybės formavimo
Pirmasis jų – tai dar prezidento Trumpo laikotarpiu priimtas sprendimas išvesti JAV vadovaujamas pajėgas numatant konkrečią operacijų pabaigos datą. Tai politiškai motyvuotas nusistatymas, diktavęs virtinę sprendimų dėl pajėgų atitraukimo, įsipareigojimų perdavimo Afganistano vyriausybei bei ne visada pasverto karinės paramos mažinimo. Prezidentas Bidenas nusprendė laikytis to paties politinio kurso Afganistano atžvilgiu. Skubotas karinių pajėgų bazės likvidavimas Bagrame tapo vienu iš reikšmingų sprendimų, indikavusių, kad Afganistano karinės pajėgos praranda greitą ir veiksmingą paramą kovose prieš talibus.
Antrasis reikšmingas veiksnys – tai Afganistano centrinės valdžios neveiksnumas. Per pastarąsias kelias savaites daugelis provincijų pasidavė talibams be kovos. Tai parodė gentinės visuomenės susitarimų svarbą prieš centrinės vyriausybės įsivaizduotą visuomenės santvarkos iliuziją. Afganistano Islamo Respublikos vyriausybė bei prezidentas Ashrafas Ghani įvairiais kanalais buvo raginami prisiimti visišką konflikto valdymo atsakomybę, mobilizuoti vyriausybės pajėgas bei visuomenę prieš talibų įtaką. Tai turėjo būti ilgas ir nuoseklus procesas, kuris būtų vedęs į karinių pajėgų valios priešintis išlaikymą bei visuomenės atsparumo tokioms grėsmėms stiprinimą. Tačiau politinių lyderių Kabule nesutarimai buvo ilgalaikių problemų atspindys.
Užuot siekęs suvienyti visuomenės grupės ir likusias pajėgas kovai prieš talibus, Ashrafas Ghani pamynė Islamo Respublikos prezidento pareigas ir pabėgo iš Kabulo. Toks buvusio prezidento sprendimas panaikino JAV ir koalicijos partnerių galimybes derėtis su Talibanu dėl pereinamosios vyriausybės formavimo.
Visuomenės atsparumo samprata priimtina demokratinėse Vakarų visuomenėse, tačiau ji nerado savo reikšmės Afganistane. Šioje šalyje atskirų gentinių grupuočių interesai bei vyresniųjų lyderių pozicija lemia, kuri konflikto pusė bus palaikoma. Istorijos eigoje šios susiskaldžiusios visuomenės grupės dažnai keitė savo nuolankumą įvairių laimėtojų atžvilgiu. Štai todėl nuoseklus ir paveikus talibų kontaktavimas su įvairių grupuočių lyderiais provincijose tapo jų staigios persvaros garantu. Šiaurinių genčių pasidavimas Talibano kontrolei tapo aiškiu signalu, kad visuomenės grupių virsmai ir Kabulo centrinės valdžios iliuzijos turi didžiulę atskirtį.
Pabaigoje tik reikia pabrėžti, kad karinė misija Afganistane nebuvo visiškos nesėkmės atvejis. Ši mums neįprasta gentinių grupių visuomenė gavo 20 metų trukusią galimybę sudaryti socialinį kontraktą, be kurio jokia valstybės santvarka nebus tvari. Tokia galimybė buvo galutinai prarasta per pastarąsias kelias savaites. Kabulo atvejis – tik paskutinė simbolinė užgesusi viltis.
Greitą pozityvios Afganistano vilties užgesimą sąlygojo ne tik susiskaldžiusių gentinių grupių interesai bei centrinės valdžios neveiksnumas. Pastarųjų dviejų JAV prezidentų politiškai motyvuoti sprendimai dėl pajėgų išvedimo eliminavo kai kurias galimybes panaudoti diplomatinius bei karinius instrumentus pakreipti ilgalaikės misijos baigtį bent kiek kitokia linkme.
