Gegužės mėnesį per pasaulį nuvilnijo gausybė saugumo politikos iššūkių. Greta Baltarusijos režimo manifestacijų ir civilinės aviacijos saugumo pažeidimų Lietuvos kaimynystėje, nenurimstančių pilietinių konfliktų Malyje bei Libijoje įsiplieskė ilgalaikio konflikto eskalacija Artimuosiuose Rytuose. Daugelyje tarptautinių žiniasklaidos priemonių dėmesys buvo kreipiamas į atsinaujinusį konfliktą tarp Izraelio ir palestiniečių grupuotės „Hamas“.
Šis ilgalaikis konfliktas žiniasklaidoje buvo atvaizduojamas ypač aštriomis emocinėmis spalvomis. Emocijomis grįstus vertinimus sustiprino gegužės 15 d. tiksliai valdomos ginkluotės smūgiais sunaikintas daugiaaukštis pastatas Gazoje, kuriame būta „Associated Press“ bei „Al-Jazeera“ biurų.
Visgi šios ilgalaikės karinės konfrontacijos intensyvėjimas reikalauja ir kitokio, racionalesnio vertinimo. Pasitelkdami tarptautinių santykių disciplinoje konfliktų analizei naudojamus instrumentus, pavyzdžiui, abiejų konflikto pusių lyginamąją analizę, šį konfliktą galime pamatyti kitomis spalvomis. Pirmiausia svarbu atskirti politinį ir karinį konflikto matmenis. Politinis matmuo nusako konflikto pusių motyvus, valią ir ryžtą imtis karinės jėgos. Karinis matmuo apima pasitelktų karinių priemonių spektrą bei taikytų technologijų veiksmingumą.
Izraelio pusėje politinis matmuo atskleidžia intensyvią politinę konkurenciją tarp premjero Benjamino Netanjahu politinės partijos „Likud“ ir gausiai oponuojančių politinių partijų. Per pastaruosius dvejus metus Izraelyje vyko ketveri rinkimai, kurie taip ir neįgalino valdančiosios daugumos suformavimo. Izraelio istorijoje nematytos politinės koalicijos suformavimą paskatinusi politinė konkurencija tarp premjero rėmėjų ir centro bei kairiųjų pažiūrų partijų skatina nacionalinio saugumo idėjų aštrėjimą. Izraelio saugumo politikos retorika kurstė aistras per pastarąją karinę eskalaciją, kai Benjaminas Netanjahu skubėjo patikinti, kad kariniai veiksmai prieš grupuotės „Hamas“ taikinius Gazos Ruože tęsis, kiek tik reikės.
Palestiniečių pusėje taip pat akivaizdus politinių veikėjų susiskaldymas. Palestiniečių politinei autonomijai sąlyginai vadovauja prezidentas Mahmudas Abasas, politinės partijos „Fatah“ lyderis. Šią partiją ilgą laiką palaikė palestiniečių anklavas Vakarų Krante. Tačiau visuotinis nepasitenkinimas chronišku valdžios įtakos išlaikymu jau ėmė reikštis tiek Vakarų Krante, tiek Gazos Ruože – abiejose palestiniečių politinių atstovų valdomose teritorijose. Gazos Ruožą praktiškai kontroliuoja politinis judėjimas „Hamas“. Jis sutelkęs pavaldžių sukarintų grupuočių tinklą, kurios įtvirtina šios politinės partijos įtaką bei ribotų resursų Gazos Ruože kontrolę. Grupuotės „Hamas“ valdomas tinklas ir inicijavo raketų atakas iš Gazos Ruožo. Grupuotė pastarąją karinę priešpriešą panaudojo palestiniečių teisių ir valstybingumo gynimo siekiams. Po konflikto „Hamas“ iškyla kaip įtaką sustiprinusi Palestinos politinės savivaldos veikėja.
Abiejuose konfliktuojančiose pusėse – politiniai veikėjai susiskaldę, jie konfliktą siejo su galimybe įtvirtinti saugumo ir dominavimo idėjas. Tai davė impulsą politinei valiai panaudoti karines priemones. Neatsitiktinai konfliktas įsiplieskė Jeruzalės suvienijimo dieną, žyminčią Izraelio pajėgų pergalę 1967 m. kare. Ši simbolinė data parodo, kad konflikto saga tęsiasi ir Izraelio bei Palestinos konfrontacijos sprendinys ateityje priklausys tik nuo vieningos, abiejų pusių politiniams veikėjams priimtinais kompromisais grįstos pozicijos. Deja, po šio konflikto padaugėjo vertinimų, kad dviejų valstybių idėjos tarp Izraelio ir Palestinos įgyvendinimas tampa vis mažiau tikėtinas.
Valstybės galios ir įtakos demonstravimui neabejotinai reikšmingas karinis matmuo. Tą demonstruoja karinių priemonių pasitelkimas tarp abiejų konflikto pusių. Izraelio ir „Hamas“ karinė konfrontacija reguliariai iškyla kaip tradicinę Clausewitzo nuostatą patvirtinantis reiškinys. Karybos klasiko idėja, skelbianti, kad karas – tai politikos tęstinumas tik kitomis priemonėmis, atsispindėjo abiejų konflikto pusių siekiuose aktualizuoti gynybos ir saugumo politikos klausimus. Karinės priemonės pasitelktos kaip atgrasymas ir nacionalinio identiteto skatinimas iš palestiniečių pusės bei atsakas į saugumo grėsmes iš Izraelio pusės.
Šio konflikto kariniame matmenyje išsiskiria gana skirtingas konfliktuojančių pusių technologinis pasirengimas. Izraelio karinės pajėgos, reikia pripažinti, pademonstravo išmaniosios technologijos teikiamą pranašumą. Karinėms operacijoms pasitelktos technologijos politiniams lyderiams leido pagrįsti tiksliuosius smūgius savo visuomenės ir tarptautinės bendruomenės akyse. Karinė kampanija tankiai apgyvendintoje vietovėje nėra lengvas operacinis pasirinkimas. Ilgalaikis mūšio aplinkos suvokimas, grupuočių tinklo Gazoje žvalgybinė analizė bei nuolatinis šalutinės žalos vertinimų poreikis skatino Izraelio karinių pajėgų technologinį augimą. Netrukus po šio konflikto nutraukimo Izraelio gynybos ministerija pranešė, kad pirmą kartą karinėje operacijoje pasitelktas dirbtinis intelektas.
Inovatyvių karinių priemonių pasitelkimo faktas vertas tolesnės analizės, kuri dar turės atskleisti kauptų duomenų apdorojimo, sensorių integravimo ir „Hamas“ grupuočių veiklos numatymo algoritmus. Reikšmingu precedentu tampa tai, kad Izraelio karinė operacija buvo pagrįsta naujai išplėtotais algoritmais, kuriais remiantis buvo analizuojami dvejus metus kaupti įvairių šaltinių žvalgybiniai duomenys. Tokia praktika leido numatyti svarbiausius taikinius, atlikti jų prioritetinę atranką ir modeliuoti tikslių smūgių veiksmingumą tankiai apgyvendintame Gazos Ruože. „Hamas“ pavaldžių grupuočių veiksmų numatymas lėmė greitą ir tikslų atsaką prieš šiuos kovotojus.
Duomenų atrinkimo ir išplėtotų algoritmų taikymas šiuolaikinėje karyboje pagrindžia karinių smūgių racionalumą. Karinėms operacijoms pasitelkiamos technologijos įgalina pasvertą, mažiau žalingą ir todėl visuomenėje lengviau pateisinamą karinį atsaką. Izraelio karinė operacija prieš grupuotę „Hamas“ iliustruoja tai, kad politinė valia veikti, pateisinama racionaliai pamatuotomis ir veiksmingomis karinėmis priemonėmis lemia kokybinį gynybos politikos postūmį. Palestiniečių grupuočių karinė veikla Gazos Ruože sukėlė priešingą rezultatą – vietovė tapo karinės operacijos zona, kurioje vietiniai buvo priversti tapti savotiškais grupuotės „Hamas“ gyvaisiais skydais.
Apibendrinant galima pabrėžti, kad technologiškai išplėtotos karinės priemonės sąlygoja proporcingą jėgos panaudojimą, kuris tampa priimtinas demokratinei visuomenei. Izraelio pajėgų demonstruojama patirtis parodo, kad karinės technologijos, pritaikomos priimant sprendimus bei inicijuojant tikslius smūgius, suponuoja karinės jėgos panaudojimą, kuris labiau priimtinas plačiajai visuomenei, o politinių lyderių vertinamas – kaip racionalus ir atsakingas. Rytų Europos regiono šalims būtina analizuoti Izraelio gynybos pajėgų patirtį ir mąstyti apie politinės valios priešintis bei technologiškai pažangios karybos suderinamumą.
