Pastebėjau, kad seniau tautinių simbolių manifestacijos viešojoje erdvėje man keldavo tik teigiamas emocijas (išskyrus neonacių „kraujo ir žemės“ ideologija grįstus Kovo 11-osios paradus). Pastaraisiais metais tos emocijos tapo ne tokios vienareikšmės. Kur nors mieste pamatęs trispalvių ir vyčių santalką, gali būti beveik tikras, kad tai ne šiaip koks Lietuvos mylėtojų susibūrimas, o kažkas radikalaus...
Pavasario pradžioje dešimtmetė dukra, žvelgdama nuo Gedimino pilies kalno, atkreipė dėmesį į tirštą trispalvių sambūrį Katedros aikštėje ir rėksmingus balsus. „Ten šventė?“ – paklausė ji. „Taip, turbūt kažkokia šventė“, – atsakiau, nors, tiesą sakant, taip nemaniau. Ten būta kovotojų prieš skiepus...
Lietuvos valstybės ir istorinėmis vėliavomis mojuoja visi – paminklų ir medžių gynėjai, tam tikros istorijos versijos gynėjai, Europos Sąjungos nekentėjai, manantieji, kad vaikų apsaugos tarnybos grobia vaikus, ir prieštaraujantieji tyrimams kaupinių metodu. Savaitgalį vykusio Šeimos gynimo maršo metu, stebėdamas šimtus tokių plazdančių simbolių, klausiau savęs, ar ok, kai šie simboliai pasitelkiami partikuliariems (grupiniams) tikslams legitimuoti, sieti šį projektą su istoriniu Sąjūdžiu, leisti daugeliui brangias to laiko dainas? Ar nėra pavojaus šiuos simbolius profanuoti ir pernaudoti? Klausiu retoriškai – nes manau, kad toks pavojus tikrai yra.
Visą laiką jutau, kad valstybės ir istorinė Lietuvos vėliavos turėtų būti demonstruojamos tik ypatingomis progomis, tėvynės vardas (kaip ir žodis „meilė“) tariamas su saiku. Kaip ir Dievo vardas – kad netaptų priežodžiu. Viena ir kita yra pamatiniai mūsų valstybės simboliai, keliantys stiprias emocijas ir asociacijas, be to, iš tikrųjų krauju ir ašaromis (džiaugsmo ir skausmo) aplaistyti, todėl naudoti juos kaip priedangą kiekvienąkart „kovojant už tiesą“, paversti vienos grupės objektu yra, švelniai tariant, nekorektiška. Perfrazuojant kadaise pasakytus Jungtinės Karalystės premjero liberalo Davido Loydo George’o žodžius, vėliavos savinimasis yra didesnis nusikaltimas nei šaudymas į ją.
Tautinių sentimentų žadinamas įtemptu metu šiaip jau nėra nekaltas žaidimas, nes emociškai sujaudrinta visuomenė linkusi radikalizuotis. Tai puikiai žinojo įvairių šalių fašistai, naciai beigi sovietai, sumaniai išnaudoję žmonių polinkį aukotis dėl aukštesnių tikslų.
Būtent taip – nekorektiškai – elgėsi manipuliatyvių Šeimos maršo organizatorių įjautrinti dalyviai – mojuodami valstybine ir istorine vėliavomis, vaizduodami Sąjūdį ir bandydami pademonstruoti, esą maršas atstovauja gyvybiniams lietuvių tautos interesams (esą reikia ginti nuo homoseksualų tradicinę šeimą, kovoti prieš Konvenciją „dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos“, veik versti valdžią). Labiausiai ten būtų tikusi specialiai šiam renginiui sukurta atributika, bet, žinoma, tada būtų stipriai rizikuota nepagauti populiarumo bangos. Maršas praėjusį savaitgalį „pavyko“ tik todėl, kad organizatoriams pavyko sužadinti tautinius sentimentus.
Tautinių sentimentų žadinamas įtemptu metu šiaip jau nėra nekaltas žaidimas, nes emociškai sujaudrinta visuomenė linkusi radikalizuotis. Tai puikiai žinojo įvairių šalių fašistai, naciai beigi sovietai, sumaniai išnaudoję žmonių polinkį aukotis dėl aukštesnių tikslų. Taip pamažu sukuriamas nykus juoda–balta pasaulis ir, galų gale, kartais pragaras kitiems. Kaip besidomintis Holokausto ir kitais genocidais, išgirdęs teiginius, jog visuomenei esą reikia nuo kažko gintis ar ginti, kad kokia nors žmonių grupė kenkia visuomenės moralei ir sveikatai, suklūstu. Nes nuo to ir prasideda radikalėjimas...
GPU Lietuvoje seniai nėra, yra tik mūsų pavargusio proto sukurtos pabaisos, pusiau artikuliuotas Gėrio troškimas, noras priklausyti „normaliesiems“ ir kai kurių asmenų – vulgariųjų šio maršo įkvėpėjų – revanšo siekis.
Paaugliškas jausmas elgtis priešingai, atmesti „tautinius sentimentus“, žinoma, tėra silpnybės akimirka. Paskui galvoji: „Pala, tai nejaugi, jei kas nors, tavo akimis, piktnaudžiauja tautiniais simboliais, tu turėtum jų atsisakyti ar, pavyzdžiui, apriboti jų naudojimą? Lietuva kaip tik yra – ar turėtų būti – šalis, kurioje gera gyventi visiems, kad čia egzistuotų daug „normalumų“. Štai tokią Lietuvą man reprezentuoja trispalvė, ir jokioje kitoje gyventi nesinorėtų – tik tokioje, kuri grindžiama asmens laisvės (ir asmeninės atsakomybės) principu, atviros ir socialiai jautrios visuomenės idėja.
Tokia visuomenė kuriama ne patetiškais maršais, parodijuojančiais Sąjūdį (tai, kas vyko 1987–1989 m., buvo susiję su konkrečia istorine situacija ir yra nepakartojama!), „vėliavavimais“, bet kasdieniu rūpinimusi viešuoju gėriu ir pagarba kitiems. GPU Lietuvoje seniai nėra, yra tik mūsų pavargusio proto sukurtos pabaisos, pusiau artikuliuotas Gėrio troškimas, noras priklausyti „normaliesiems“ ir kai kurių asmenų – vulgariųjų šio maršo įkvėpėjų – revanšo siekis. Pabandykite įsivaizduoti šį hepeningą be tautinės simbolikos, įsiklausydami tik į retoriką, ir pamatysite, kad tai tebuvo paviršutiniškumo šou.
