Mūsų skulptoriai ir architektai turbūt yra vilties žmonės, nes vis ryžtasi dalyvauti paminklų idėjos konkursuose. Pastaruoju metu sužinojome tris naujienas: dėl Lukiškių aikštės memorialo susidariusią „situaciją“ Vilniaus miesto savivaldybė yra linkusi „nunulinti“ (cituoju vicemerą Tomą Gulbiną); paminklo Antanui Smetonai Vilniuje idėjos konkurso nugalėtojų projekto taip pat linkstama neįgyvendinti (savivaldybės Istorinės atminties komisija post factum sukritikavo Kultūros ministerijos paskelbto konkurso procedūrą ir patį projektą nugalėtoją); paminklo Lietuvos žydų gelbėtojams idėjos konkurse neišrinktas nė vienas nugalėtojas.
Ruošiamasi skelbti naują konkursą. Kas čia vyksta? Panašu, kad turime krizę, netgi chronišką, jau peraugusią į kompleksą. Kokios galėtų būti šios krizės šaknys? Meninių idėjų stoka? Patirties organizuoti ir valdyti tokius konkursus stoka? Baimė apsispręsti, bijant suklysti? Būtent šią įžvelgčiau visais trimis minėtais atvejais.
Baimę apsispręsti visi esame patyrę. Baisu išsirinkti automobilį, baisu parinkti vaikui darželį ar mokyklą, baisu pasirinkti vakciną, būna kankinančių pasvarstymų ir dėl vedybų... Vienas šių baimių šaltinių, be kitų legiono, man regis, yra perfekcionizmo yda. Kitaip tariant, tikėjimas, kad egzistuoja kažkoks idealus pasirinkimas ir fatališka klaida. Galiausiai liekama prie seno, ir kompleksas stiprėja.
Psichologai patvirtins, kad ilgainiui didesnė bėda (bent asmens gyvenime) yra neapsisprendimas nei netobulas sprendimas. Žinoma, smagu, kai miesto erdvėje atsiranda išskirtinis objektas, bet klaida būtų manyti, kad visi paminklai turėtų būti vaaau. Neturėtume bijoti, kad viešose mūsų miestų erdvėse atsiras įvairių kūrinių: įspūdingų ir ne tokių įspūdingų, iškalbingų ir sunkiau žodį pratarančių. Modernistinių ir natūralistinių. Architektūrinių ir figūrinių. Svarbiausia – įvairovė. Įvairovė yra gyvybė, o netobuli pasirinkimai (ramina tie patys psichologai) – normali gyvenimo dalis.
De gustibus non est disputandum. Subjektyviu šio rašinio autoriaus vertinimu, tarp pateiktų paminklo Lietuvos žydų gelbėtojams (jo labai laukiu) idėjų tikrai buvo viena ar dvi, kurios toje vietoje būtų tikusios ir tikrai negadinusios Misionierių kalvos vaizdo (sunku labiau pakenkti tai istorinei kalvai, nei kad buvo padaryta pastatant tuos tris gargarus). Projektų vertinimo komisija motyvavo tuo, kad nė viena idėja nebuvo pakankamai gera. Galbūt... Bet čia galėtų kilti klausimas, o kas gali garantuoti, kad antrame ar trečiame konkurse bus kitaip?
Juk taip galima „užsikonkursinti“ be galo... Galbūt tikrai vieną dieną atsiras KAŽKAS TOKIO, kai visi sutars, kad tai vaau, bet, na... Kodėl kūrėjai turėtų norėti dalyvauti naujame idėjos konkurse, jei mato, kad ankstesnis baigėsi nerezultatyviai (nebent dėl asmeninio portfolio papildymo ir intelektualinės mankštos)? Maža to, net jei konkursas baigtųsi rezultatyviai, jokios garantijos, kad idėja bus toliau palaikoma, taps projektu ir bus įgyvendinta.
Subjektyviu šio rašinio autoriaus vertinimu, tarp pateiktų paminklo Lietuvos žydų gelbėtojams (jo labai laukiu) idėjų tikrai buvo viena ar dvi, kurios toje vietoje būtų tikusios ir tikrai negadinusios Misionierių kalvos vaizdo (sunku labiau pakenkti tai istorinei kalvai, nei kad buvo padaryta pastatant tuos tris gargarus).
Dar vienas svarbus probleminis taškas, be baimės apsispręsti, – tai keblios paminklų idėjos konkursų sąlygos ir darbų vertinimas. Apie tai, ką konkrečiai reikėtų keisti, galėtų papasakoti patys konkursų dalyviai, tačiau kiekvienas jų, manau, džiaugtųsi gavęs paprastas, ne itin griežtas ir detalias (kalbant apie meninius objektus) sąlygas-gaires, paliekančias daug erdvės laisvai interpretuoti medžiagą ir nebijoti, kad, pateikęs vienu brėžiniu per daug ar išsiuntęs darbą iš savo asmeninio kompiuterio (taip, panorėjus galima atsekti, kas kūrinio autorius), būsi komisijos „nunulintas“ ar konkurentų apskųstas.
Kiekvienas kūrėjas, manau, džiaugtųsi, jei galėtų (iš)vystyti idėją demokratiškose kūrybinėse dirbtuvėse, o jų darbus vertintų specialistai, bet ne (su visa pagarba) atsiminimų bendruomenių nariai ar valdininkai, juolab (kad ir netiesiogiai) politikai. Esmingai svarbu, kad proceso eigoje (ar jam pasibaigus) nebūtų bandoma keisti žaidimo taisyklių, o „nugalėtojas“ nebūtų tuščias žodis.
Kartais nuskamba mintis, kad svaresnį balsą vertinant paminklo idėją turėtų „vartotojai“ – visuomenė. Bet kas gi ta visuomenė? Jei galima kalbėti apie „visuomenę“, tai tik apie tam tikras aktyvias žmonių grupes, kurių preferencijos ir galimybės įvertinti meno kūrinį gali labai skirtis...
Protingiausia, manau, jei vertins (atsižvelgę į artikuliuotus aktyvistų pasiūlymus) vien specialistai – meno teoretikai, miesto antropologai, paminklų kultūros tyrinėtojai, skulptoriai ir architektai – žmonės, daugelį metų paskyrę savo srities tyrinėjimams, matę šimtus, tūkstančius įvairiausių objektų ir gebantys, remdamiesi argumentais ir intuicija, priimti neblogą sprendimą. Pabrėšiu: ne tobulą ar nekvestionuojamą (estetiniai sprendiniai tokie negali būti iš principo), bet ne atsitiktinį, ne paviršutinišką, ne valdininkišką. Beje, vertintojai irgi, manau, džiaugtųsi, jei galėtų vertinti pateiktas idėjas laisva forma, o ne pagal lenteles ir siaubingas formules, imituojančias objektyvumą...
Kai paminklų idėjų konkursai neįvyksta (arba įvyksta, bet yra post factum „nunulinami“), nukenčia ne tik miestas (jame neatsiranda įdomių objektų), bet – tai svarbiausia – nuviliami menininkai. Jie lyg ir kviečiami dalyvauti, pagerbiami diplomais ir premijomis, bet galų gale yra paliekami ant ledo.
Kai paminklų idėjų konkursai neįvyksta (arba įvyksta, bet yra post factum „nunulinami“), nukenčia ne tik miestas (jame neatsiranda įdomių objektų), bet – tai svarbiausia – nuviliami menininkai. Jie lyg ir kviečiami dalyvauti, pagerbiami diplomais ir premijomis, bet galų gale yra paliekami ant ledo. Prasideda svarstymai: gal reikėtų ko nors kito, gal iš naujo pabandykime. Nežinau... Juk kiekvieną projektą galima (ir reikia!) koreguoti, bet ne „nunulinti“, vos iškilus kliuviniui ar „visuomenės susipriešinimui“. Apskritai, „nunulinimas“ yra tuščia metafora. Nieko gyvenime neįmanoma „nunulinti“, viskas tęsiasi. Bet tikrai galima rasti kompromisą. Pavyzdžiui, Vašingtone šalia 1982 m. tuomet novatoriško architektės Majos Lin paminklo Vietnamo karo veteranams (daug kam nepatikusio ir kritikuoto) buvo pastatyta natūralistinė trijų amerikiečių karių skulptūra. Taip užganėdinant ir konceptualistus, ir natūralistus, ir nieko „nenunulinant“...
Apibendrindamas siūlyčiau gerbti kūrėjus, sudaryti jiems geriausias sąlygas dirbti, tiesiog nešioti juos ant rankų, vertinimo darbą patikėti specialistams, sykiu nemanant, kad jų (juk ekspertai!) sprendinys yra absoliutus ir tiks visiems. O svarbiausia atrišti vieną kitą pastaraisiais stipriai surištą mazgą – įgyvendinti idėjos konkursų laimėtojų sumanymus, jų „nenulinti“.
Taip toliau nekompromituotume konkursų idėjos, pataupytume pinigų ir energijos, bet – svarbiausia – įkvėptume pasitikėjimo kūrėjams. Ir apskritai, tarp mūsų kalbant, gal nereikia taip sureikšminti tų paminklų, nes jie, nors ir pretenduojantys į amžinybę, yra vieni laikiniausių žmogaus kūrinių žemėje – galų gale visi ilgainiui tampa nepastebimi. Ant karalių ir imperatorių galvų tupia balandžiai, bronzinių žirgų papilvėse grumdosi paaugliai, o palei konceptualias kūrinio iš žemės linijas laksto voverės ir giles slapsto kėkštai... Galbūt tokia prieiga leistų visiems šiek tiek atsipalaiduoti?
