Dar visai neseniai, prie kelis dešimtmečius, kaime šuo buvo tam, kad aplotų svetimus, saugotų šeimininkų turtą, o katė – gaudytų peles, žiurkes ir kartais leisdavosi, kad ją paglostytų, žodis „šuo“ buvo vartojamas barantis.
Praėjo tie laikai. Dauguma persikėlė į miestus arba miestelius, sargai nereikalingi. Duris uždarė mokyklos. Vaikus į darželius atveda mamos. Vokiečių žurnale „Der Spiegel“ rašoma, kad paskelbus karantiną Leipcige, o po jo Duisburge vienai parduotuvei buvo leista veikti, nes tai „neišvengiama“. Pirkėjų eilė aplink pastatą buvo apsisukusi du kartus.
Dar prieš pirmos savaitės pabaigą į savininko kabinetą įlėkė susijaudinusi pardavimų vedėja.
– Neliko kačių!
– O kada gausite?
– Negreitai, – atsakė pardavimų vedėja.
– Apskambinome visas veisyklas. Negreitai turės!
Po savaitės ji vėl atėjo pas savininką.
– Ir šuniukus išpardavėm!
Zajaco įmonė dėl dydžio įrašyta į Gineso rekordų knygą.
Jo centrinė parduotuvė Leipcige – didžiausia pasaulyje. Yra penkios pardavimo salės, iš viso 10 000 kv. m. Kaip geruose oro uostuose. Laikoma apie 200 000 gyvūnų, 3 000 rūšių. Prasidėjus pandemijai aptarnavo milijoną klientų. Kai pasibaigė šuniukai, išpirko triušiukus, paskui jūrų kiaulytes, žiurkėnus, papūgas, roplius (Caiman yacare), kurių vieno kaina 499 eurai. Parduotuvė turi jūros vandens baseinų su perlų kriauklėmis ir elektriniais unguriais. Žiurkėnų pardavė 20 kartų daugiau negu iki pandemijos. Veisėjo atneštos 12 trumpaplaukių angliškų katyčių buvo išpirktos per dieną.
Yra legalios veisyklos. Jų gausu Rytų Europoje. Valkataujančių šunų ar kačių jau seniai nebėra. Sugaus, išmaudys, pagydys ir laikys arba parduos. Vokietijoje dabar yra 34 milijonai keturkojų augintinių, žymiai daugiau negu šeimų ar vienišių. Per pastaruosius 10 metų žmonės apgyvendino 11 milijonų keturkojų. Jeigu Lietuvoje gerovė ir toliau nors po truputį kils, pas mus bus taip pat.
Iš kur tas žmonių poreikis dalintis būstu, o kartais ir lova? Žurnale „Der Spiegel“ žymus publicistas Kristoferis Pilzas rašo, kad jo pažįstama Lidija iš Hamburgo seniai svajojo apie šuniuką. Norėjo prisiversti pabūti gryname ore rudenį ir žiemą. Ir suteikti daugiau gyvenimo džiaugsmo dukrelei, kuri prieš metus susirgo mažakraujyste. Sunki liga. Vaistai šiek tiek padėjo, tačiau dabar šeima turi būti ypač atsargi, nes dukros imunitetas nestiprus. Lidija puolė ieškoti šuniuko. Veisyklose jai atsakė, kad teks palaukti pusę metų. Geros veisyklos ką tik atsivestų gyvūnų neatiduoda. Motina iš pradžių išmoko mažąjį ir sausą maistą vartoti, ir vandenį gerti, ir tvarkingai gamtos reikalus atlikti. Ponia Lidija puolė prie interneto, bet jai atsiuntė atsakymą, kad per pirmą dieną sulaukta 1 000 užklausų. Reikia užsirašyti į eilę. Griebėsi ieškoti užsienyje. Ispanijoje surado draugiją, kuri rūpinasi beglobiais gyvūnais. Lidijos šeimoje atsirado 4 mėnesių iš baimės drebanti mišrūnė. Ją pavadino Luna. Dabar, kai Lidija ateina pasiimti dukrelės iš auklės, mergytė pirmiausia klausia: „Kaip Luna?“
– Neseniai pasakė kad labai ją mylės, – pasakoja Lidija.
Lidija džiaugiasi kad galėjo padovanoti dukrytei truputį laimės. Gyvūnai gali žmogui padėti ištverti atsiskyrimo nuo bičiulių kančias. Patyrusiems nemažai likimo smūgių kartais gali grąžinti norą gyventi.
Pasirodo, katės ar šunelio glostymas teigiamai veikia žmogų. Mokslininkai nustatė, kad tuo metu pakyla hormono, esančio visų žinduolių organizme – oksitocino, kiekis. Jo išsiskiria daugiau, kai, pavyzdžiui, motina žindo kūdikį.
Kornelija – zoopsichologė. Kai atvažiuoja į psichiatrijos ligoninę, iš automobilio iššoka du šunys, iš bagažinės iškelia didelį narvą. Jame 4 jūrų kiaulytės ir kelios vištos. Dar krepšį su daržovių lapais, krūmų šakelėmis ir porą krūvelių aitrių žolių.
Kornelijos vyras irgi gyvulių psichiatras. Padėdama jo išmoko nuraminti bet kokį šunį arba triušį, o dar dažniau – jų šeimininką. Išlaikė egzaminus ir apie 20 metų dirba zooterapeute. Pati save vadina ne gydytoja, o vertėja iš gyvuliukų į žmonių kalbą.
Harvardo universiteto biologijos profesorius Eduardo O. Vilsono 1984 m. disertacijos pagrindinė tezė: žmogui prigimta būti žalios augalijos aplinkoje ir tarp gyvūnų. Tai susiformavo per šimtus tūkstančių evoliucijos metų. Dauguma nuo mažumės domisi gyvūnų pasauliu. Tai suprato animacinių filmų vaikams karalius Woltas Disnėjus. Jo filmų herojai dažniausiai peliukai, visada yra ančių, kalakutų, asilų, gaidžių. Jie kalba ir elgiasi kaip žmonės. Tai Disnėjaus filmų pasisekimo priežastis. Atsidūrę gyvūnų pasaulyje vaikiukai ir paaugliai gerai jaučiasi. Suaugusiems, ypač gyvenimo prispaustiems, peliukai labai suprantami.
Švedijoje 2017 m. tarp suaugusiųjų buvo išplatinta anketa. Į klausimus atsakė 3,7 milijonai žmonių. Dauguma atsakiusiųjų pripažino, kad tie, kurie namuose laiko kokį nors gyvūnėlį, rečiau lankosi pas gydytoją ir mažiau išleidžia vaistams. 2001 m. Niujorko universitete atliktas tyrimas, jame dalyvavo 48 žmonės, kurių padidėjęs kraujospūdis, darbovietėse jie dažnai patenka į stresines situacijas. Pusė grupės vartojo spaudimą mažinančius vaistus, o kiti turėjo įsigyti katę. Po pusmečio visus ištyrė. Spaudimas buvo sumažėjęs visiems. Bet paaiškėjo, kad tie, kurie globojo kates, stresus darbe išgyveno lengviau.
Pasirodo, katės ar šunelio glostymas teigiamai veikia žmogų. Mokslininkai nustatė, kad tuo metu pakyla hormono, esančio visų žinduolių organizme – oksitocino, kiekis. Jo išsiskiria daugiau, kai, pavyzdžiui, motina žindo kūdikį. Žiūrėti į akis šuniui – neskriaudžiamas šuo atlaiko žvilgsnį – irgi nuramina sielą. Be to, jeigu šeima gerai sugyvena su kate, tai susirgus kuriam nors šeimos nariui, katė įsitaiso ir guli būtent ant skaudamos vietos. Šeimininkui patekus į bėdą, šuo išlaižo jo kraujuojančią žaizdą. To nereikia bijoti – šuns seilėse yra antibiotikų.
JAV psichoterapeutas Borisas Wilsonas turėjo vargo susikalbėti su atvedamais pas jį vaikais. Nemokėjo su jais bendrauti. Bet kai į kabinetą atvesdavo gydytojo šunį, pacientai imdavo su juo žaisti. Gydytojas parašė apie tai į mokslinį žurnalą. Tai buvo zooterapijos pradžia.
Zooterapeutė Kornelija Drees pasakoja, kaip gydo šeimas, nelaikančiais gyvūnėlių. Sakysim, atvažiuoja į vaikų darželį. Ant grindų ką nors patiesia, iškrauna atsivežtus mažus kartotinius namelius. Visur pridėlioja papjaustytų agurkų ir saldžios paprikos. Tada išleidžia iš narvelių jūrų kiaulytes, kurios tuoj pat šmurkšteli į žaislinius namelius. Išleidžia vištas, kurios bėgioja po visą grupę, užšoka pacientams ant kelių ir rankų, galvos ar sprando. Kornelija vaikams duoda kelis stiebelius krapų ar kitų prieskoninių žolių ir siūlo jomis pavaišinti jūros kiaulytę.
– Ji nenori! – skundžiasi vaikai. – Man nugarą atsuko!
– Ji taip rodo, kad tavim pasitiki. Palauk truputį.
Po kelių minučių vaikas laimingas. Jis laimėjo! Gyvūnėlis apsiprato ir pradėjo skabyti žoleles.
Darželio auklėtoja pasakoja, kad zooterapeutei išvažiavus, vaikai dar ilgai klegėjo, diskutavo.
– Žiūrėdami į juos mes irgi persikrauname savo
akumuliatorius, – sako vedėja.
Su suaugusiais, ypač senais žmonėmis, viskas vyksta labai panašiai. Nes ir vieniems, ir kitiems reikia ugdyti pasitikėjimą savimi. Kartą Kornelijai paskambino iš vienišų senelių namų ir paprašė padėti – vienas jų globotinis turi psichinių problemų ir atsisako gerti vaistus.
Kornelija atvažiavo. Pacientas nenorėjo net žiūrėti į jos pagalbininkus.
– Vištos mane užžnaibys! Tas tavo gyvūnas bando įkąsti!
Žiūrėk, kokie jo dantys.
„Jūros kiaulytė”. Kas jas taip pavadino? Tai švelnaus kailio graužikas, kuris vengia ir vandens, ir purvo. Dantis turi tikrai nemažus, bet nesikandžioja.
Kornelija paėmė ligonio ranką ir ja ėmė glostyti gyvūnėlį. Paskui ligonis pats ėmė ją glostyti, kiaulytė išrietė nugarą. Kornelija paaiškino, ji jaučia, kad „jūs geras, sąžiningas žmogus“.
Ligonis sukūkčiojo. Nebuvo aišku, ar juokiasi, ar verkia.
