1860 m. Vilniaus savaitraščio „Tygodnik ilustrowany“ redaktorius pasakė savo reporteriui Vladislovui Maleševskiui, kad jam reikės važiuoti į Upytę. Redaktorius pasakė lenkiškai „Upyta“.
– Ten yra kažkoks žmogus, kuris jau 200 metų jiems neduoda ramybės. Nuvažiuok ir aprašyk. Gražiai, bet teisingai.
Davė 3 rublius. Reporteris išpūtė akis – tokių komandiruotpinigių niekada niekas negaudavo.
– Paimk redakcijos bričką ir Antaną. Žiūrėk, kad arklys būtų pašertas. Ir Antanu pasirūpink.
Atvažiavo greitai, per dvi dienas. Ta Upytė buvo kažkur apie Panevėžį. Sustojo vietos smuklėje. Šinkorius pradėjo sakyti, kad jis turi tik vieną kambarį su viena lova, bet pamatęs, kad Vladislovas jau raukiasi, pridūrė, kad vežikui paklos ant krosnies.
Zakristijono brolis atrakino bažnyčią, nuvedė į zakristiją ir atrakino vieną spintą. Joje stovėjo vyro lavonas. Vidutinio amžiaus, su ūseliais, pliktelėjęs. Apsivilkęs surdutu – bajorišku švarku iki kelių. Vladislovas pačiupinėjo. Krūtinė ir liemuo buvo minkšti, beveik kaip gyvo. Išdžiūvusios buvo tik kojos ir sukryžiuotos ant krūtinės rankos.
– Kodėl jo nepalaidojate? – paklausė.
Zakristijono brolis sutriko.
– Žinote, kokie čia mužikai? Prietaringi. Sako, žemė jo nepriima. Sako, septynis kartus laidojom, septynis kartus žemė jį išmetė. O kas? Jis nekliudo. Smarvės nėra. Jį žaibas nutrenkė. Todėl jis toks. Žmonės vis prašo atrakinti, parodyti.
– Ar dažnai žmonės atvažiuoja pažiūrėti?
Vielomis prie spintos buvo pririštas ąsotėlis aukoms.
– Atvažiuoja net iš toli. Leidžiame atsikirpti surduto pamušalo arba porą plaukų. Sako, padeda nuo raižymo pilve. Bet tada, atsiprašau, jau reikia sidabrinio rublio.
Smuklės šinkorius buvo kitos nuomonės.
– Ui, ar galima taip? Per Užgavėnes bernai atneša zakristijonui tabokos, tai tas leidžia. Čičinską pasodina į rogutes ir vežioja. Net į kitus kaimus nuveža. Vaikinai klykia. Mano vaikai, pamatę, kai baigiasi pasakos, bėga namo, drebėdami slepiasi po patalais.
Sėskime į laiko mašiną. Įjunkime atbulinę pavarą. Tegul mus veža į 1652 m. kovo 9 d., Varšuvą, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) sostinę. Ten dabar vyksta tos Respublikos Seimo debatai.
Keistas darinys ta Respublika. Lietuva su Lenkija susijungė po Liublino unijos tikėdamosi, kad bendromis jėgomis bus lengviau gintis nuo vis stiprėjančios Rusijos ir jos godžios Vakarų kilmės imperatorienės, kuri nesivaržė naudoti visas priemones: moterišką žavumą, reguliarią kariuomenę, papirkimus ir net kazokus. Jungtinė Respublika dairėsi į Europą pavyzdžio. Atrodė, kad Anglija susitvarkė geriausiai: yra parlamentas, į kurį renka žemvaldžiai ir kitos garbingos šeimos iš savo tarpo. Niekam neateina į galvą atiduoti balso teisę baudžiauninkams, batsiuviams, ir visiems kitiems panašiems. Juolab moterims. Nes ką jie supranta apie valstybės valdymą ir interesus arba karus? Yra karalius. Ateina į valdžią pagal paveldėjimo įstatymus, todėl niekas negali jo stumdyti. Tikrovėje buvo truputį kitaip. Buvo daug stumdymų ir skerdynių. Bet teorija buvo graži. Karalius privalo, toks jo darbas, pasirašyti visus ir bet kokius parlamento priimtus įstatymus. Ta tvarka tarnauja Didžiajai Britanijai iki pat XXI a. ir turbūt laikys dar. Nors trupa iš kraštų. Pasikeitimų, ypač lordų rūmuose, nelabai daug.
Monarchija graži, spalvinga, stabili. Monarchas gali draugauti su kitų valstybių karaliais. Bet Lietuva niekada nesutiks būti valdoma kokio nors svetimo karaliaus! Tada tegul būna karalystė tik lenkų gyvenamose teritorijose, o Lietuva kartu su buvusiomis jotvingių žemėmis tiesiog bus sandraugos narė.
Kaip ir į Anglijos parlamentą, į tos naujos valstybės Seimą eis tik tie, kurie už ką nors yra atsakingi, – turi žemių arba miškų, ežerų, žmonių, kurių gerove rūpinasi. Konstitucijos kūrėjai nutarė nušluostyti nosis ir britams.
Kadangi Seime posėdžiavo tik iškilūs žmonės, dauguma raštingi, beveik visi karžygiai, tai nė viena nuomonė negalėjo būti atmesta. Būtų baisus įžeidimas. Visi iškilūs, kiekvienas ateina į posėdį su kardu, durklu ir pora pištalietų už diržo. Nebuvo draudžiama. Buvo paskelbta, kad įvedama liberum veto – jeigu nors vienas seimūnas pareikš, kad jis protestuoja prieš svarstomą įstatymą ar paprastus pertvarkymus, jam niekas neturi teisės pasipriešinti.
Štai koks bus gražus mūsų Seimas!
Pradžioje viskas ėjo gan gerai. Tas seimūnas, kuris bandydavo pasipriešinti įstatymo priėmimui arba susilaikydavo, bijojo – gali būti aprėktas arba gauti per sprandą.
Jau minėtą 1652 m. kovo 9 d., balsuojant už kažką, pasigirdo skardus balsas:
– Liberum veto!
Balsavimas sustojo. Tas pats balsas pridūrė:
– Makalynė! Neleidžiu pratęsti!
Ir žmogus išėjo iš milžiniškos Seimo palapinės, specialiai tam pastatytos.
Seimūnai puolė aiškintis, kas jis toks. Kodėl? Keli šoko, kardus prilaikydami, vytis. Ieškojo dvi paras, nesurado.
Paskui paaiškėjo, kad tai smulkus bajoras iš Upytės – Sicinskis. Tokia buvo sulenkinta Vladislovo Čičinsko pavardė. Dar paaiškėjo, kad per debatus jo nebuvo. Nebloga košė.
Deputatai toje milžiniškoje palapinėje visą laiką stovėjo. Suolų arba kėdžių nebuvo. Per debatus visi vaikščiojo, būriavosi, šnekučiavosi, midų ir alutį gurkšnojo. Garsiakalbių nebuvo.
Čičinskas tą patį vakarą išvažiavo namo. Seimas negalėjo tęsti darbo. Jeigu vienas bajoras pasakė „ne“, taip ir turi būti. Smulkesni šlėktos, o būtent jų buvo dauguma, bijojo, kad didikai juos užgniauš, be to, gali būti atimtos privilegijos. Dar kiti, įtardami, kad yra daug carienės statytinių, ir tikrai jų buvo nemažai, padarys kokį nors baisų dalyką. To laiko lenkų poetas Wespazjanas Kochowskis rašė: „Mes patys save ėdam / Ardydami seimus dėl asmeniškumų, užsispyrimo ir iš pykčio.“
Seimas subyrėjo, paskui buvo šaukiamas dar daug kartų. Jis dažnai intrigavo prieš Lenkijos karalius, kurie valdė dalį Lenkijos karalystės ir ypatingo autoriteto neturėjo. Tai buvo tie patys seni didikai. Valdant Jonui II Kazimierui buvo išdraskyta dvidešimt seimų ir nė viename iš jų nebuvo priimtas joks įstatymas. Valdant Mykolui Kaributui Višnioveckiui per šešis seimus du kartus kažkas buvo nutarta. Valdant Jonui III Sobieskiui, iš 12 seimų tik šešiuose buvo kas nors nutarta. Ir t. t.
Iki demonstratyvaus Čičinsko poelgio ir išėjimo iš debatų palapinės norma tapo tai, apie ką anksčiau nebuvo galima net pagalvoti, – padaryti svarbiausio valstybėje organo darbą priklausomą nuo vieno žmogaus. Arba... tai balsas nebuvo teisingai suprastas. O gal kas norėjo ne taip suprasti. Valstybė smuko vis giliau į chaosą.
Galų gale ATR buvo okupuota. Du sukilimai irgi nepadėjo.
Čičinskas Upytėje gyveno dar 20 metų, mirė 1672 m. Nėra žinių, koks tas jo gyvenimas buvo. Turbūt engė baudžiauninkus. Iš esmės jie buvo vergai. Turbūt mušdavo juos, prasikaltusius ar ne. Maironis parašė poemą „Čičinskas“. Ji tapo labai populiari:
„Į Čičinsko puikų dvarą / Nuo Mitriūnų ir Lenčių / Suvažiavę duoda garo / Daug bajorų, daug svečių.“
Toliau vaizdelis: „Šimtas rykščių duok mergom / Atskaityk, Kmita, nuogoms / Išblaškyt minčių nemoka / O, tas veto, ta naktis / Gal neslėgtų atminties / Kai negyvos lėlės šoka.“
Maironis taip rašė, nes jau atrodė, kad taip galėjo būti, o tada, tik ką atgimusiai Lietuvai, reikėjo turėti ko mylėti, kuo didžiuotis, ko nekęsti.
Kitas poetas Adomas Mickevičius lankėsi Upytėje XIX a. pradžioje ir parašė eilėraštį „Sustojimas poilsiui Upytėje“ ir parašė pastabą savo dienoraštyje: matė žaibo nutrenktą pono Čičinsko kūną, išstatytą kaip parodoje, jo turtas buvo išparduotas.
Tose vietose kelias į demokratiją visada ir visiems buvo sunkus. Daug pripainiojimų.
Po A. Mickevičiaus apsilankymo buvo du sukilimai prieš rusų caro okupaciją, ir Čičinsko kūnas kažkur dingo.
Ką galime pasakyti apie Čičinską ir paslaptingą jo kūną, kuris stovėjo spintoje, smalsuolių lankomą ir tarnavusį žaidimams?
A. Mickevičius turbūt tikrai jį matė XIX a. pradžioje, kai arkliais važiavo į Paryžių ir buvo sustojęs Upytėje. Ką nors išgalvoti jokios prasmės jis nematė. Žaibo nutrenkto žmogaus kūnas 200 metų neišsilaikytų.
Kažkodėl nei A. Mickevičius, nei Maironis ar kiti nepaminėjo, kad Čičinskas buvo kalvinas. Tai protestantų tikybos atšaka, Lietuvoje turinti nedaug pasekėjų. Sodiečiams jis buvo nesuprantamas, o jo apeigos atrodė baugios.
Jie nevartoja alkoholio, buityje griežtai prisilaiko visų Biblijos priesakų. Viena ypatybė: jeigu kalvinas pasiturintis, jis privalo savo kūną patikėti balzamavimo specialistui.
Tai ir visa magija.
