Profesorius Yohey Suzuki sėdo į laivą „JOIDES Resolution“ prancūzų Polinezijoje, Tahičio salyno Papetės uoste. Tai nebuvo naujas laivas. 70-aisiais ir 80-aisiais jis plaukiojo po visas jūras ir darė dugno gręžinius ieškodamas naftos bei dujų. Dabar jis atiduotas mokslininkams. Siekiant palengvinti darbą laive įrengtas 60 metrų aukščio bokštas grąžtų stiebams ir sraigtasparnių aikštelė.
– Nusimatė eilinis reisas, – pasakoja dr. Suzuki. Jis Tokijo universiteto profesorius, geologas. Bet apsiriko.
Išplaukęs iš Papetės laivas du mėnesius dirbo Ramiojo vandenyno pietryčiuose, vietoje, kuri vadinosi „Sūkurys“. Tai ne toks sūkurys, kad galva apsvaigtų. Vandens masės juda lėčiau, negu eitų žmogus. Net nepastebėtum. Tai turbūt nuošaliausia vieta gaublyje. Jeigu norite suprasti, kur ji, sekite mano pirštu: per Ukrainą, Artimuosius Rytus, Indiją, Indoneziją, Australiją, Naująją Zelandiją. Nuo jos dar pora dienų kelio laivu – ir bus duburys. Ten salų nėra. Tik gelmės. Profesorių Suzuki jos ir domino.
Kaip žinote, mes gyvename ant kiaušinio lukšto. Visa jo apimtis skysta geležis, galbūt su giminingais irgi skystais metalais. Kai mūsų Žemelė dar tik formavosi, į ją trankėsi dideli ir maži. Milijonai visatos kūnų, asteroidai ir mažos planetos. Žemė tada neturėjo atmosferos arba kitos dujinės apsaugos ir svečiai palikdavo Žemėje savo visą įsibėgėjimo energiją. Net pakeitė geležies struktūrą, padarė ją „suspaustą, bet skystą“, nors tai skamba nesuprantamai. Bavarijos geologai ir inžinieriai tokią situaciją pasiekė ir dabar. Vienas jų presas spaudė kitą, o ant jo viršaus buvo vėl presas ir vėl, ir vėl. Pavadino „kaskada“. Tai pakeitė spaudžiamo metalo konstrukciją.
Jeigu Eifelio bokštas tą patirtų, būtų suspaustas iki žaidimų kamuoliuko dydžio. Bet geležis išsaugojo tekamumą ir magnetinę jėgą. Todėl Žemėje ji viską sprendžia. Ta jėga moka „pasisveikinti“ su kaimynais. Kada pro šalį skrieja gana didelis visatos kūnas, karšta ir skysta Žemės geležis nors truputį sukunkuliuoja. Pakankamai, kad išjudintų iš vietos Žemės ašį. Tada vienoje pusėje atsiranda staigus ledynmetis, o kitoje – atogrąžos. Toks „pasisveikinimas“ visatos požiūriu įvyksta labai dažnai, o žmonių požiūriu nepaprastai retai. Kas 30–40 tūkstančių metų. Didelis pasiūbavimas kas kelis milijonus metų.
Į mūsų planetos paviršių iš gelmių kilo lengvesnės geležies druskos, kurios sudėtyje buvo deguonies. Atsirado anglies dvideginis ir vandens garai. Toje tvankioje, drėgnoje aplinkoje per 2 ar 3 (spėjama) milijardus metų pradėjo vykti fotosintezė. Atsirado vadinamieji „mėlynieji taškeliai“. Tik prašau nesakyti, kad galite įsivaizduoti, kas yra milijardas metų. Arba kilometrų. Mums nėra su kuo palyginti ir mūsų protas negali suvokti tokių skaičių. „Mėlynieji taškeliai“ natūraliai jungia anglies dvideginį su vandeniu ir taip gamina deguonį. Jo prigamino apsčiai, užtenka ir mums.
Ar gali tas pasikartoti kitose planetose? Žurnalas „Newsweek“ paklausė Nobelio premijos laureato dr. McCommano. Atsakymas: gali, jeigu planeta bus tokio pat dydžio kaip Žemė. Jeigu bus mažesnė, o ypač jeigu neturės savyje galingo magneto, jos traukos neužteks. Kosmoso vėjai nupūs dujinį apsiaustą, jeigu jis bus susidaręs.
...Po trijų mėnesių vandenyne profesorius Suzuki grįžo į Tokiją. Kaip jis ir manė, reisas buvo monotoniškas. Uždavinys buvo toliau tobulinti žinias apie Žemės plutą. Sausumoje gan aišku, bet kokia ta pluta vandenynuose? Jos storis labai nevienodas. Vidutiniškai pluta yra 600 kilometrų storio. Skaitytojui galbūt pasirodys, kad 600 km labai didelis atstumas, kaip iš Vilniaus iki Klaipėdos ir atgal. Ne, Žemė visgi didelė. Pluta, lyginant ją su kuo nors, kaip apelsino žievė. Aukso ieškotojų šachtos Pietų Afrikoje siekia 13 km gylio. Jau ten baisiai karšta. Dar giliau negalima, pragaras. Ten vyksta žemynų grumtynės. Vienas luitas stumdo kitą. Lėtai, bet galingai. Porą centimetrų per 100 metų. Pekliškas greitis.
Giliuose vandenynuose pluta plonesnė. Tarsi šašas ant dramblio odos. Kaip iš laivo jūros dugnas gręžiamas absoliučiai tiesiai bangomis, nesilankstant nei per pusę centimetro, nežinau. Kiekviena įmonė turi savo paslapčių ir visos gręžia gana sėkmingai. Todėl profesorius Suzuki buvo atsiųstas gręžti ten, kur okeano gylis buvo 5 kilometrai. Jo grąžtai sugebėjo pragręžti dar 300 metrų. Giliau negalėjo. Lūžinėjo įranga. Dugno klodai buvo pasakiškai suspausti. Juk juos slėgė 5 000 metrų vandens stulpas, vadinasi, tiek pat atmosferų.
Ištraukti mėginiai nebuvo labai reikalingi, užteko žinoti jų kietumą. Tačiau geru įpročiu dar gilumoje jie buvo rūpestingai hermetizuojami. Nieko pašalinio į juos nepateko. Profesorius juos atsivežė į Tokiją, sudėjo į lentynas ir užmiršo.
Tačiau mokslininkai smalsūs. Kitaip nebūtų mokslininkai.
Profesorius užsidėjo gumines sterilizuotas pirštines, išvyniojęs vieną gabaliuką, pagal visas taisykles, jį sutrynė ir padėjo po galingu mikroskopu.
Nustėro. Akmenyje nebuvo jokių skylučių, bet buvo gyvų mikrobų. Kokie jie, kaip įsikūrė akmenyje tokioje gelmėje, nebuvo galima suprasti. Galbūt atskrido kartu su Žeme.
Mikrobiologų pasaulis sukruto. Drąsiau pasijuto tie, kurie tyrė reiškinius, neva prieštaraujančius visiems gamtos dėsniams. Vienas iš jų – TARDIGRADA. Yra ir lietuviškas vardas – lėtūnai. Nemikroskopiškas – 1,5 milimetro sutvėrimas. Pasižiūrėkite į jo išdidintą nuotrauką. Akių lyg ir neturi, bet sugeba surasti ir gaudyti maistą – nematodus ir verpetes. Keturios galūnės panašios į maišiukus, bet su nagiukais. Burna apskrita, jos vidaus šonuose ne dantys, o kieti šeriai. Net turi truputį smegenų.
Svarbu kas kita. Nuo visų gamtoje esančių reiškinių jie buvo apsidraudę. Buvo verdami 150 C laipsnių karštame vandenyje ir nieko jiems neatsitiko. Buvo įmesti į baisiai šaltą suskystintą azotą – 200 C laipsnių. Natūroje tokio šalčio nebūna. Bet jiems tai buvo nieko. Antarktidoje atsitiktinai buvo užšaldyti ledo gabale ir atitirpinti po 40 metų. Viena, o gal tai buvo vienas, padėjo kiaušinuką, iš kurio po dviejų savaičių išsirito žvalus lėtūniukas. Paskui jis irgi turėjo vaikų, anūkų.
3 000 lėtūnų buvo sudėti į kapsulę, specialiai pagamintą taip, kad nebūtų užblokuoti nuo kosminių arba kokių nors kitų spindulių, beorės erdvės ar šalčio. Kapsulė buvo įdėta į kosminį zondą „Foton-M3“, kurį į erdvę išsviedė Europos Kosmoso agentūra drauge su Švedijos Kristianstado universiteto biologais. Po 12 dienų kapsulė nusileido prie Kinijos ir Kazachstano sienos. Mokslininkai šoko prie jos kaip alkani vilkai prie kumeliuko. Juk iki šiol jokia gyva būtybė neišgyveno kosmose ir vakuume.
Bet visi lėtūnai buvo gyvi ir puikios sveikatos.
Iki tol buvo manoma, kad niekas negali atsispirti kosminiam spinduliavimui, nes jis naikina ląsteles. Gyvenančius Žemėje žmones saugo atmosfera ir magnetosfera. Madride buvo surasta, kad lėtūnai savo kūne gamina „DSUP damage surpression“ (žalos mažinimo) baltymus saugojančią medžiagą. Paaiškėjo, kad lėtūnų DNR labai elastingas, atomai jungiasi keistai, tačiau, matyt, tai leidžia apie juos apvynioti DNR siūlus tarsi šarvą. Jis suteikia šimtaprocentinę apsaugą nuo spindulių. Paskraidinti kosmose lėtūnai ne tik buvo gyvi ir sveiki, bet irgi susilaukė nepasikeitusių palikuonių.
Kiti mokslininkai jau pradėjo vartoti DSUP žmonių baltymų apsaugai. Daktaras Takezu Kunieda pranešė, kad tai 40 proc. padidino žmonių baltymų apsaugą nuo rentgeno spindulių. Surado dar kelis panašius į lėtūnus beveik mikroskopinius gyvūnėlius. Jie dar neištirti. Mokslininkai susijaudino. Lėtūnus jie pradėjo meiliai vadinti „vandeniniais meškučiais“, nors pasižiūrėti daugiau jie panašūs į nepavykusį besmegenį. Mūsų gamtoje jie gyvena vandenyje arba drėgnose samanose. Žmogus miršta, jeigu praranda 15 proc. drėgmės. O lėtūnas gali prarasti ir 90 proc. drėgmės. Paskui atsistato.
Pačių pirmųjų gyvybės formų nerasta, turbūt niekada jų nerasime. Jos buvo gležnos, beformės, galbūt skystos arba dujinės ir paklusnios chemijos dėsniams. Negalėjo atspausti pėdsakų kaip dinozaurai. Neskaitant deguonies, kurio prigamino begalę ir kuriuo naudojamės dabar mes, kitokių pėdsakų neliko. Jų labiau išsivystę vaikai suvartojo savo pirmtakus.
Klausimą perėmė Čikaga. Ten atrado, kad džiūdami lėtūnai sugeba apsistiklinti. Jie išskiria minėtą panašią į stiklą medžiagą, kuri apvynioja džiūvimo nelaimėn patekusias ląsteles. Anksčiau tokia medžiaga nebuvo žinoma. Joks organizmas Žemėje jos negamina.
Profesorius Thomas Boothby su brigada Šiaurės Karolinos universitete tą medžiagą bandė ištirti. Nieko neišėjo.
Taip pasiruošę padarai galėjo ištverti ir kelionę kosmose, ir kalėjimą beprotiškai suslėgtose uolienose 5 kilometrų vandenyno dugne milijardus metų.
