Nuomonės

2021.05.23 09:05

Algimantas Čekuolis. Žiaurusis futbolas. Krepšinis – jo vaikas

Algimantas Čekuolis, LRT.lt2021.05.23 09:05

Esame kamuolio tauta. Galbūt įdomu daugiau apie jį sužinoti. Pirmieji kamuoliai iš susuktų pakulų buvo daromi dar faraonų Egipte prieš puspenkto tūkstančio metų. Tačiau nėra jokių piešinių-hieroglifų, rodančių kad tie kamuoliai tikrai buvo suaugusiųjų žaidimas.

Sporto istoriko Johno Fakso nuomone, žaidimas su kamuoliu prasidėjo tikrai vėliau – prieš pusketvirto tūkstančio metų dabartinėje Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Rašydamas šitą straipsnį naudojausi „The Ball: Discavery the Object the Game“ („Kamuolys: ieškant žaidimo prasmės“). Foksas ištyrė viską, ką tik buvo įmanoma ištirti.

Seniausias, jo nuomone, komandinis žaidimas. Pietų Amerikoje actekų kalba vadinosi „ulame“. Buvo žaidžiamas plačiai aplink Meksikos įlanką 1 500–1 400 metų iki mūsų eros pradžios. Dalyvius vadino „guminiais žmonėmis“, nes jų kamuolys buvo daromas iš kietos gumos – medžio sulčių latekso. Lateksas ir dabar naudojamas gumos gamyboje. Buvo prikemšamas augalų pluoštų. Žaidimo taisyklės įvairiose vietose skyrėsi, tačiau visada išlaikoma esmė: dvi komandos, kuriose kartais būdavo po 2, kartais po 5 žaidėjus. Jie privalėjo kamuolį išlaikyti ore nepaliesdami rankomis, galima liesti nuo dubens iki kelių, pėdomis irgi draudžiama. Kamuolį buvo galima mušti tik alkūnėmis, šlaunimis ir strėnomis. Taškas buvo įskaitomas, jeigu atmušus kamuolį išlėkdavo į užribį arba būdavo paliestas plaštakomis, kitomis uždraustomis kūno vietomis.

Mano keliai visai nelauktai pradėjo kryžiuotis Meksikoje. Šiaurės Atlante dirbau jūreiviu, paskui bocmanu mūsų žvejų laivuose. Darbas paprastas, žvėriškai sunkus ir įkyrus. Vakarinėje Atlanto dalyje į plaukiojančią bazę atidavėme savo drifterinius tinklus, gaudėme tralais. Gerai ėjosi.

Prieš porą metų Kuboje įvyko Fidelio Castro revoliucija, paskelbta socialistine. Nacionalizavo beveik viską. Už poros metų pradėjo badauti. Paprašė SSRS pagalbos.

Laivas, kuriame dirbau SRT-420 šaldomuose triumuose, jau turėjo menkių. Radiograma mums buvo liepta: paimti menkes ir iš kitų laivų ir plaukti į Havaną. Džiaugėmės! Iš ledkalnių į tropikus!

Turėjau įprotį eidamas į jūrą įsimesti į lagaminą kelias knygas – anglų kalbos žodyną, prancūzų, ispanų, portugalų ir paprastų pokalbių vadovėlių. Nesireklamavau. Kad neįtartų, jog noriu pabėgti.

Havana buvo graži, spalvinga, mažai automobilių, parduotuvių vitrinos ir prekystaliai švietė tuštumu. Alaus buvo, tropikuose tai palaima, nors irgi pritrūkdavo. Paštas veikė. Bet geriau jo nebūtų. Moterys Lietuvoje anksčiau už mus sužinojo, kad mus paskyrė į užsienio reisą. Tokiais atvejais uždarbio dalį mums mokėjo valiuta. Pasipylė prašymai: „Dukrelei reikia madingo lietpalčio. Ji tave taip myli. Sūnui reikia kompiuterio.“ Apie juos dar tik girdėjosi. Vadovybė matė padėtį, turbūt pranešė Maskvai ir mums leido nusipirkti maisto Meksikoje. Daržovių, mėsos, vaisių. Ten dar buvo kapitalizmas.

Moterys Lietuvoje anksčiau už mus sužinojo, kad mus paskyrė į užsienio reisą. Tokiais atvejais uždarbio dalį mums mokėjo valiuta. Pasipylė prašymai: „Dukrelei reikia madingo lietpalčio. Ji tave taip myli. Sūnui reikia kompiuterio.“

Taip susipažinau su Meksika – Tampiko Vera Kruzu, San Andresu ir dar keliais uostais Meksikos įlankoje, kuri Kubos kaimynystėje. Išsitraukiau ispanų kalbos vadovėlius ir uoste su meksikiečių tiekėjais ir policininkais, kai jiems nusibosdavo stypčioti prieplaukoje ir saugoti mūsų nekaltybę, jau šiaip taip susikalbėdavau.

Taip sužinojau, kad Vera Kruze atrastas senovinis stadionas. Paprašiau kapitono, kad maisto tiekėjas nuvežtų mus ten į ekskursiją. Tiekėjai privalo taip daryti.

„Stadionas“ atrodė kaip nelabai siauras, gal 4–5 žingsnių pločio koridorius. Žiūrovams buvo tik vienas ilgas akmeninis suolas, įtaisytas virš žemės. Mums papasakojo. kad teisėjais buvo šventikai. Žaidimas tęsėsi tol, kol kuri nors komanda gaudavo 8 baudos taškus.

Kita žaidimo versija buvo įmesti kamuolį pro maždaug 90 cm skylę akmeninėje sienoje. Žinome, kas laikui bėgant iš to išėjo. Bet tada buvo leidžiama ne paprastai įmesti, o visu kūnu, nenaudojant delnų ir pėdų. Smarkiai jiems teko suktis.

Žaidėjai dėvėjo pirštines tam, kad galėtų atsiremti į nelabai lygiai nutašytas akmens sienas. Buvo leidžiama dėvėti odines kelnaites-sijonukus nuo juosmens iki truputį aukščiau kelių. Kamuolys buvo ne tik kietas, bet ir sunkus, svėrė apie 4 kg. Jo dydis beveik toks pat, kaip dabar. Nors paviršius odinis, kamuolys nebuvo minkštas. Nuo smūgio kamuoliu žmonės dažnai mirdavo arba likdavo luoši visam gyvenimui. „Stipriai atmuštas kamuolys kartais pataikydavo žaidėjui į burną arba į pilvą, inkstus ir žmogus krisdavo vietoje. Kai kurie žūdavo“, – rašo vienuolis Diego Duranas pirmoje knygoje apie actekų gyvenimą ir kultūrą, išleistą 1581 m.

Žaidimai ulamose buvo religinių švenčių pagrindu. Johnas Foksas savo knygoje rašo, kad žiūrovai per rungtynes valgė žvėrieną, gėrė kukurūzų alų. Rėmėjai maisto ir gėrimų pasaugodavo pasižymėjusiems žaidėjams. Pralaimėję žaidėjai, o kartais ir laimėję, nusižudydavo. Todėl, kad gyvenimas šioje žemėje tada buvo trumpas ir varganas, ir gyvenimo jie visai nevertino. Gerų žaidėjų ir drąsių vyrų po mirties, žinoma, laukė rojaus palaima.

Hernanas Cortesas, vienas iš pagrindinių Meksikos užkariautojų, atvežė Ispanijos karaliui Karoliui V dovaną: kietai prikimštą guminį kamuolį ir dvi actekų „futbolininkų“ komandas. Buvo pastatytas medinis stadionas, kopija meksikietiško. Ispanai stebėjosi ir buvo sužavėti. Atrodė, kad kamuolio neveikia žemės trauka, jis visą laiką buvo ore.

Kai ispanai įsitvirtino Meksikoje, jie uždraudė tokias rungtynes, „nes jos pagoniškos“. Vienuoliai, lydėję ispanų konkistadorų (užkariautojų) būrius, sudegino šventas actekų ir majų knygas, parašytas hieroglifais ir virveliniu raštu. Todėl mes nieko nežinome apie tai, kas buvo ten iki actekų, iki majų ir inkų. Tuose žaidimuose buvo daug pagoniškų elementų. Jie buvo pašvenčiami dievams. Centrinėje Amerikoje gausu ulamų griuvėsių. Europiečiai išsižiojo pamatę dar daugiau jų kaimyninėje Gvatemaloje ir keliose kitose Centrinės Amerikos šalyse.

Archeologai, kurie tyrinėja tų laikų raižinius akmenyse, vienbalsiai pripažįsta, kad žaidėjų laukė mirtis ne tik nuo smūgių kamuoliu. Dažnai jiems tekdavo padėti galvas ant budelio kaladės, nedviprasmiškai rodo raižiniai akmenyse. Net laimėjusieji kartais savanoriškai pasiduodavo budeliui. Žaidimai, sprendžia dabar archeologai, buvo pagonybės ir azarto mišinys. Senovės meksikiečiai tarpusavyje lažindavosi. Galbūt lažybų jaudulys, netgi rimtas pavojus pralaimėti buvo vienintelė proga pabėgti nuo slegiančio skurdo ir nuobodybės. Nemažai meksikiečių ir dabar pasiduoda tokioms pagundoms.

Kaip gerai, kad mūsų sportininkai visai kitokie. Nekerta lažybų, o boksininkai, futbolininkai, krepšininkai, maratono bėgikai, Himalajų alpinistai, lenktyninių automobilių dalyviai – visi jie ramiai nugyvena iki 100 metų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt