Tautinis patriotinis entuziazmas Lietuvoje pradėjo blėsti apie 1937–38 metus. Žmonės gyveno geriau negu prie caro, bet siautė ekonominė krizė. Niekas negalėjo pasakyti, kodėl bekonai ir sviestas atpigo per pusę, bet vinys ir žibalas pabrango. Amerikoje tūkstančiai šeimų turėjo palikti namus ir gyveno patiltėse.
Mokykla, kurios vedėjas buvo mano tėvas, o mama – mokytoja, buvo prie demarkacinės linijos ir plento Vilnius–Ukmergė. Tai istorinis plentas. Jis matė viską, kas darėsi Lietuvoje.
Mokykla buvo graži. Raudonos skardos stogas, sienos dažytos šventiška ochra. Tam, kad matytųsi iš Lenkijos pusės. Plentas buvo perskrostas rainu užkardu.
Pažiūrėti, patriotizmo nestokojome. Kasmet spalio mėnesį dešimtys tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos kolonomis žygiavo iki sienos giedodami „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir kitas tautiškas dainas. Lenkų pusėje pasieniečiai atsivedė policiją su šunimis ir net kariškius.
Kai tėvo paklausiau, man tada buvo gal 8 ar 9, kaip mes tą Vilnių atgausime, jis supyko ir pasakė, kad kvailų klausimų neuždavinėčiau.
O į Klaipėdą kreiseris „Deutschland“ atplukdė Hitlerį, ir jis pasveikino klaipėdiečius „grįžus į savo motinos Vokietijos glėbį“. Vaikščiojom galvas nukabinę.
1939-ųjų rugsėjo 1 d. prasidėjo II pasaulinis karas. Nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją ir lengvai ją sutriuškino. Rytinę dalį pasiėmė sovietai. Prieš kelias dienas, rugpjūčio 27-ąją, buvo pasirašyta slapta sutartis. Sovietų grobis buvo ir Vilnija, o vokiečiai gavo laisvas rankas ir netrukus užėmė Belgiją, Olandiją, Daniją ir Norvegiją.
Mes nežinojome – džiaugtis sostine ar įsiklausyti į kirminą, kuris širdyje kažką negero norėjo pasakyti. Stalinas pareikalavo, kad atsidėkodami už Vilnių įsileistume jo kariuomenę – 40 000 karių. Estija ir Latvija panašų skaičių įsileido už tai negavusios nieko. Mūsų delegacija Maskvoje derėjosi iki užkimimo – gal užteks 20 000? Stalinas ilgai nesiginčijo. Sutiko. Jis žinojo ateitį.
Išaušo 1940 m. birželio 15-oji. Sovietų žvalgyba žinojo, kad tą dieną vokiečiai įžengs į Paryžių. Pasaulio vyriausybių ir žiniasklaidos dėmesys bus nukreiptas ten.
Pasipriešinti bandė tik vienas žmogus – Aleksandras Barauskas iš Varėnos užkardos. Jį užmušė – subadė durtuvais. Matyt, turėjo tokį įsakymą: sunaikinti kiekvieną, jeigu trukdys.
Mes nežinojome – džiaugtis sostine ar įsiklausyti į kirminą, kuris širdyje kažką negero norėjo pasakyti. Stalinas pareikalavo, kad atsidėkodami už Vilnių įsileistume jo kariuomenę – 40 000 karių. Estija ir Latvija panašų skaičių įsileido už tai negavusios nieko.
Lietuvos karininkai kariuomenės vado generolo Vitkausko įsakymu rodė sovietams kelius į kareivines, ir mūsiškiai jas jiems užleido.
Toks mūsų kariuomenės elgesys buvo nesuprantamas ir atrodė išdavikiškas. Be abejo, buvo ir išdavikų. Bet buvo ir tokių žmonių, kurie pradėjo giedoti „Internacionale – žmonijos atgaiva“. Prezidentas mąstė, prie kurio plėšriojo kaimyno geriau glaustis. Pulkininkas V. Šliogeris, A. Smetonos adjutantas, liudija: „Ne vieną kartą man teko klausytis prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko J. Tūbelio nagrinėjamo klausimo, prie kurios didžiosios valstybės Lietuvai reikėtų glaustis valstybės nelaimės atveju. A. Smetona reiškė mintį, kad geriau būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. A. Smetonai atrodė svarbiausias ne valstybės, o tautos išlikimo klausimas. Nelaimės atveju geriausia būtų turėti bent šiokią tokią savivaldą. A. Smetonos mąstymu, prie rusų valdžios lietuviams būtų buvęs mažesnis pavojus nutautėti. Jis teigė, kad su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi. Antra, „būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui“. (V. Šliogeris „Antanas Smetona. Žmogus ir valstybininkas“).
Nėra duomenų, kad generolas Vitkauskas buvo rusų agentas. Aš kalbėjau su jo žmona. Dievagojasi, kad jis nebuvo šnipas. Be to, generolui tai per smulku. Jis nešnipinėjo. Jis buvo kairių įsitikinimų, liaudininkas. Jo brolis 1919 m. buvo įstojęs pas bolševikus. Lietuvos savanoriai jį sugavo ir sušaudė. Bet Lietuvos valdžia nekliudė Vitkauskui kopti karjeros laiptais. Netgi buvo pasiuntusi jį pasitobulinti į užsienį. O įsileisti sovietų kariuomenę į Lietuvą – tai buvo A. Merkio vyriausybės sprendimas.
Dar 1939 m. rudenį, atvedęs Lietuvos kariuomenę į Vilnių, pusiau oficialiame pokalbyje Vitkauskas pasakė: „Norim ar nenorim, bet mes jau esame Rusijos imperijos dalis.“
Lietuva krūpčiojo, bet suprato, kad bloga išeitis geriau negu labai bloga. Smarvę iš Kremliaus jutome, bet dar nebuvo trėmimų.
Vakarų valstybėse daugybei garsių žmonių – rašytojų, dalininkų, mokslininkų, žurnalistų, o ir politikų – atrodė, kad vienintelis jų šalies išsigelbėjimas nuo nacių – Sovietų Sąjunga. Juk ten skambėjo tai, kas buvo pasaulio svajonė: laisvė, lygybė, brolybė. Skaisčios svajos: darbininkų ir žemdirbių valdžia. Tarybos, ir tik joms priklauso valdžia. Daugiatautėje valstybėje – grynai federalinė sankloda, kiekviena tauta labiau savarankiška negu JAV valstijos. Nėra kolonijų. Šauniausi protai rėmė Sovietų Sąjungą: Romainas Rolland᾿as, Louis Aragonas, Bernardas Shaw, Theodore᾿as Dreiseris, Arnoldas Zweigas, Jeanas Paulis Sartre᾿as, Thomas Mannas ir dar daug kitų. Ernestas Hemingway᾿us, dirbdamas Ispanijos pilietinio karo reporteriu, bičiuliavosi su ten komandiruotais rusų čekistais ir net pasiprašė būti priimtas į GPU eiles. Bet nėra žymių, kad jis ką nors būtų padaręs.
Lietuva krūpčiojo, bet suprato, kad bloga išeitis geriau negu labai bloga. Smarvę iš Kremliaus jutome, bet dar nebuvo trėmimų.
Justas Paleckis 1933 m. pavažinėjo po Sovietiją. Jo „SSRS mūsų akimis“ – smagi knygelė. Tipiškas trečiojo dešimtmečio Vakaru Europos leidinys.
Šūkiuose, plakatuose, brošiūrėlėse, kuriomis buvo gausiai aprūpintas, Paleckis matė dirbančiųjų valstybę kylant iš pelenų – pramonėje „petiletkos“, viršijamos per 4 metus (dabar paaiškėjo, kad nė vienas penkmečio planas nebuvo įvykdytas), žmonės eina į kolektyvinius ūkius, tautinės respublikos federalinėje santvarkoje – savarankiškos. Visa tai dėjo į knygelę. Matė ir teisybę. Traukiniuose jam teko važiuoti bendru vagonu ir pasikalbėti (mokėjo rusų kalbą). Žmonės aiškiai gyvena varganai. Net nežino, ką reiškia sviestas ir kad tai valgomas daiktas. Vagono palydovės gavo „maisto“ dienai: pusę kepaliuko duonos ir 80 gramų cukraus. Provincijos mokytojas į Maskvoje vykstantį pasitarimą važiuoja kelis kartus per metus ir labai patenkintas, „nes ten duoda sočiai papietauti“. Nėra ko stebėtis, kad, atėjus sovietams į Lietuvą, ta knygelė buvo išimta iš knygynų, bibliotekų ir buvo sudeginta.
Nei Paleckis, nei kitas to laiko šviesuolis negalėjo neįžiūrėti, kad Rusijoje svajonės apie rojų yra melas. Iš visų tokių bandymų ilgiausiai išsilaikė Izraelio kibucai. Juos sukūrė socialistai idealistai, emigravę iš Rusijos. Buvau porą kartų juose šiais laikais. Buvę kibucų nariai raukėsi: mes net atsiskaitymus buvome panaikinę! Sakėme, pasiimk, kiek tau reikia. Kiek gali, tiek dirbk. Vieni norėjo vaiką siųsti į Paryžiaus universitetus. Kiti ne tiek simuliavo, kiek skundėsi, kad įgriso darbo monotonija.
Sovietijoje ne tik ekonomika buvo slepiama. Šimtai konclagerių, masinės žudynės juose. Ukrainos badas, per kurį mirė 6 mln. žmonių, pasauliui irgi buvo nežinomi. Neįmanoma suskaičiuoti „zagranotriadų“ („užtvaros būriai“) karo metų aukų. Buvo tokie NKVD batalionai, gausiai ginkluoti kulkosvaidžiais. Jie šaudė į savus, bėgančius nuo vokiečių. Hitleris apie tokius būrius net nesvajojo. Karo metais, kai frontas nesilaikė, Stalinas įvedė į apyvartą žodį „Rusija“. Iki tol jis nebuvo gerbiamas. Kariuomenei grąžino antpečius, net „auksinius“, bolševikų taip nekenčiamus pilietinio karo metais. Paleido tarptautinį komunistų Internacionalą, o prieš savo galą atgaivino rusiškąjį antisemitizmą. Kuo jis skyrėsi nuo Hitlerio? Tuo, kad ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo savo žmonių sugebėjo viską tobulai paslėpti.
Įvykiai Lietuvoje 1940 m. sekė vienas paskui kitą. Mes buvome apkaltinti, kad pagrobėm porą jų kareivių. Tada ir įvedė daugiau kariuomenės. Mūsų vyriausybė pabėgo ir spėjo išvežti valstybės aukso atsargas. Įvyko neva „Seimo rinkimai“. To „Seimo“ sukurta delegacija išvažiavo į Maskvą Stalino prašyti priimti mus į SSRS. Sniečkus nebuvo delegacijos narys. Važiavo, bet tik kaip vertėjas. Delegacijai vadovavo J. Paleckis. Joje buvo nemažai ir gerų žmonių.
Delegacijos pokalbis su Stalinu buvo trumpas ir draugiškas. Pasibaigus pokalbiui, Sniečkus išėjo drauge su Stalinu ir jie buvo užsidarę dvi valandas.
Nėra abejonės, kad Sniečkus buvo giliai įsitikinęs komunistas. Turėjo žinoti bent dalį baisybių, kurios vyksta Sovietijoje. Jis pasirašė tremiamų 1941 m. sąrašus. Būtų nepasirašęs, būtų tas pats. Be to, jis žinojo, kas nutiko Zigmui Aleksai-Angariečiui, kietam staliniečiui. Buvo sušaudytas už tai, kad dėl kažko truputį suabejojo. Kominterne įsibėgėjo partijos gretų valymai. Sniečkus buvo apdairus, net ir Stalinui mirus. Juk aparatas buvo likęs tas pats. Bet Sniečkus tada jau neskubino Lietuvoje kolektyvizacijos, nevertė griauti vienkiemių.
J. Paleckis Lietuvoje turėjo tik reprezentacines pareigas.
Turim grįžti truputį atgal. Pasakojama, kad prieš važiuojant delegacijai į Maskvą su prašymu priimti į SSRS, Sniečkus kažkokiu reikalu užsuko pas Paleckį į namus. Rado siuvėją, klūpantį ant kelių prieš Paleckį. „Kas čia darosi?“ – nustebo Sniečkus. – „Man siuva smokingą“, – paaiškino Paleckis svečiui.
Smokingas – dabar gal ne visi žinome – tai juodas švarkas su ilga beveik iki kulnų nugara, skelta kaip karkvabalio sparnai. Drabužis ypač iškilmingoms progoms.
„Kam jis tau?!” – stebėjosi Sniečkus. – „Juk į Maskvą važiuojam. Mane žadate statyti prezidentu.“ – „Eik tu sau! Tik nedrįsk su tokiu drabužiu Maskvoje pasirodyti!“
Nėra abejonės, kad Sniečkus buvo giliai įsitikinęs komunistas. Turėjo žinoti bent dalį baisybių, kurios vyksta Sovietijoje. Jis pasirašė tremiamų 1941 m. sąrašus.
Tokioje pat padėtyje kaip Paleckis buvo ir žymus Estijos poetas, irgi kairysis, Johannesas Varesas. Jis nusišovė.
Tenka pripažinti, kad tuo metu ir tokiomis aplinkybėmis jo mirtis neturėjo reikšmės. Ne ką pasiekė ir Paleckis. Jau po karo į jį kreipėsi Jonas Aleksa, Smetonos laikų žemės ūkio ministras, sušaudytojo Angariečio brolis, prašydamas padėti grąžinti jo šeimą iš Sibiro. Atsakė pašnabždomis: „Jeigu galėčiau, rytoj pat visus iš ten paleisčiau.“
Kai kam padėti pavyko. Dar karo metais rašytoją Gricių ir jo šeimą ištraukė iš Sibiro. Pokariu –rašytoją J. Keliuotį, A. Vienuolio-Žukausko sūnų, buvusį Seimo narį liaudininką Z. Toliušį, chorvedį P. Slyžį ir kitus. Paleckis į Jakutiją, kur itin atšiaurios sąlygos, pasiuntė du žmones, kad parvežtų bent tremtinių vaikus. Ir pavyko – 36 vaikai grįžo į Lietuvą.
Vėliau, iš „savų pinigų“ – iš reprezentacinių fondų – jis Maskvoje mokėjo po antrą stipendiją studentams iš Lietuvos.
Tačiau Lietuvos rusinimas vyko. Mokyklose, net ir mažiukams, buvo įvesta rusų kalbos pamoka kasdien. Milicijoje, namų valdybose, geležinkelyje, daugelyje medicinos įstaigų – visur, kur dirbo nors vienas iš atvažiavusiųjų, – reikėjo kalbėti rusiškai.
Stalinui rūpėjo sulenkinti užkariautas ir Lenkijai atiduotas Vokietijos žemes. Tai vyko palyginti švelniai. Vilniaus lenkai buvo tremiami į buvusius Rytprūsius bei Sileziją (Šlionską). Bet Baltarusijos, Ukrainos, dalies Rusijos miestai buvo sugriauti. Į Vilnių, Šiaulius ir Klaipėdą pliūptelėjo banga ateivių. Juk sovieto skaisčiausia svajonė – savas kampas. Ypač kad „ten“, girdėjo, sviesto ir mėsos turguje būna.
Rusinimo centras tuoj po karo buvo Vilniaus universitetas. Į jo vadovybę ir profesūrą Maskva darbino savus arba sau palankius.
Lietuvos komunistų partijos vadovybę, pradedant nuo V. Niunkos, K. Preikšo, M. Junčo-Kučinsko, K. Didžiulio, pakirto epidemija – vesti kitatautes. Paaugusius jų vaikus pasiuntė į rusišką Černiachovskio vardo mokyklą Vilniuje.
Paleckis matė, kad pildosi net pesimistiškiausi jo nuogąstavimai. Valstybės išgelbėti nepavyko. Dabar tas pats atsitiks su tauta.
1952 m. rugpjūčio 29 d. Paleckis parašė Sniečkui laišką, kopiją pasiuntė į Maskvą, į TSKP CK. Artėjo Lietuvos komunistų VII suvažiavimas. Paleckis laiške pasiūlė iš anksto aptarti visus klausimus, kad nebūtų svaidomasi kaltinimais.
Nesutarimų buvo daug. Vienas iš jų – dėl mokyklų lenkų kalba Vilnijoje. Paleckio nuomone, tame krašte turi būti daugiau lietuviškų mokyklų, negu yra, nes tie, kurie save laiko lenkais, turėjo ir tebeturi progą išvažiuoti į Lenkiją. „Negalima leisti, kad lietuviai ir baltarusiai, šimtmečiais gynę savo kalbą nuo asimiliacijos, dabar, esant tarybų valdžiai, būtų lenkinami“, – laiške rašė Paleckis. Tai buvo pavadinta nacionalizmu.
Paleckio nuomonė skyrėsi nuo daugumos CK darbuotojų dėl J. Basanavičiaus bei V. Kudirkos vertinimo. Sniečkus, o paskui jį visi Centro komiteto nariai, vadino juos nacionalistais. Buvo puolamas net V. Mykolaitis-Putinas už tai, kad nepalaiko kolektyvizacijos. Užkliuvo ir tai, kad Paleckis siūlė palikti senąjį valstybinį himną. Juk jis ragina „semtis stiprybės iš praeities, o ne iš ateities“.
Suvažiavime buvo kalbama daugiau apie Paleckį negu apie kitus Lietuvos reikalus. Jis buvo kaltinamas tuo, kad į kompartiją įnešė „liaudininkiškumą“ ir kad humanizmą kėlė aukščiau už komunizmą.
Sniečkus susitaikė su Paleckiu. Niekas nepastebėjo, kaip ir kada.
Buvo pasiūlyta pašalinti Paleckį iš biuro ir galbūt iš Komunistų partijos. Bet Sniečkus užprotestavo. Kodėl? Sniečkus žinojo, kad Kremliuje yra tokių, kurie jau pripažįsta Lenino-Stalino Rusijos žlugimą, o Baltijos respublikose mato galimą eksperimentų poligoną. Bet Gorbačiovo dar nesimatė. Kaimyninėje Lenkijoje buvo įvykę du maištai, Vengrijoje – ginkluotas visos tautos sukilimas. Jugoslavija buvo atsiskyrusi nuo būrio daug anksčiau. Net Čekoslovakija jau buvo pradėjusi kelti galvą. Visiems buvo gana. Regionas vibravo kaip Pompėja prieš Vezuvijaus išsiveržimą. Buvo aišku, kad neįmanoma visko valdyti iš centro. Žmonių iniciatyva visada duos geresnį rezultatą negu gudriausi nurodymai.
Lietuvos žmonės pokštavo: Sniečkus išsišaukia „rajkomo“ sekretorių ir klausia: „Kiek pas tave hektarų užsėta kukurūzais?“ – „Dar kol kas nieko. Pas mus – smėlis ir pelkės.“ – „Išmesiu tave iš darbo, kvaily!“ – „Gerai. Per savaitę užsėsim.“ – „Nuimsiu nuo darbo, kvaily!“ – „Tai ką man daryti?“ – „Galvok savo galva. Ir mokėk rašyti ataskaitas.“
Sniečkus susitaikė su Paleckiu. Niekas nepastebėjo, kaip ir kada. Mūsų vadovybės mišrių šeimų vaikai tarsi susitarę iš Černiachovskio gimnazijos perėjo į lietuviškas gimnazijas.
Kai „Izvestijos“ piktai apkaltino už Trakų pilies atstatymą bandydamos įgelti: „Ar jau visi Lietuvos žmonės turi butus?“ Sniečkus visiems girdint pasakė: „Restauravome ir restauruosime toliau.“
Papasakosiu iš savo patirties. Grįžau iš Kanados po ketverių metų darbo „Novosti“ korespondentu. Dažau savo apleisto buto lubas. Suskambo telefonas. Žmona paėmė ragelį: „Tau skambina Sniečkus.“ – „O kodėl ne popiežius?“ – „Negaišk! Te ragelį!“ „A, girdi? – balsas tikrai Sniečkaus. – Užeik pas mane. Netoli gyveni, girdėjau.“
Nusiprausiau. Atėjau. Svetainėje – dvi kėdės, staliukas, ant jo butelis lenkiškos „Stumbrinės“. Taurelė tik viena: „O, Tamsta, sekretoriau?“ Pasižiūrėjo į langą iš virtuvės į svetainę, jame rymojo ponia Bordonaitė. Pagrasė pirštuku. Nekalbėjome nei apie vaikus, nei apie orą. Jis iškart pasilenkė pirmyn ir žiūrėdamas man tiesiai į akis paklausė: „A, girdi! Kuo tas kapitalizmas toks stiprus?“
Grįžau iš Kanados po ketverių metų darbo „Novosti“ korespondentu. Dažau savo apleisto buto lubas. Suskambo telefonas. Žmona paėmė ragelį: „Tau skambina Sniečkus.“ – „O kodėl ne popiežius?“ – „Negaišk! Te ragelį!“
Mano nuojautos trečias sluoksnis – slaptas ir iki tol buvo pats giliausias – tą dieną paėmė viršų. Buvo aišku, kad tai ne tardymas. Arba dabar, arba niekad. Pradėjau. Jis kartais pertraukdavo: „Bet reklamoms išleidžiama baisūs pinigai!“ Papasakojau, kaip reklama stimuliuoja konkurenciją ir išradingumą. „Bet darbininkai gyvena daug blogiau už turčius!“ – „Daugiausiai gyvena savuose namuose su sodu.“
Apie bankų vaidmenį pakalbėjome. Pabaigoje paklausė: „Ką norėtum daryti? „Tiesos“ redaktoriumi negaliu tavęs pastatyti. Laurinčiukas dirba gerai.“ Paprašiau rekomenduoti mane televizijos laidoms, jaučiau, kad ten galėsiu padaryti daugiau. „Nusisuksi galvą!“ Abu patylėjome. Pasakė: „Rytoj ateik pas Januitį. Aš jam paskambinsiu. Jeigu Maskva norės tau galvą nusukti, mes patys tą padarysime. Maskvai neatiduosim.“
Mano slaptasis instinktas džiūgavo. Ir daugiau jau nebesislapstė.
