Nuomonės

2021.06.14 18:35

Justinas Žilinskas. Migrantai, Baltarusija ir mes

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas, LRT.lt2021.06.14 18:35

Lietuvos siena su Baltarusija driekiasi net 679 kilometrus. Tai kaip du kartus nuvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą ir dar iki Palangos močiučių palėkti. Taip pat tai maždaug trečdalis viso Lietuvos pasienio. Prie šio atstumo dar reikia pridėti sieną su Rusijos Federacija, tiksliau – jos anklavu Kaliningrado sritimi (Karaliaučiaus kraštas), 255 km, ir pamatysim, kad pusė Lietuvos sienų yra išorinės Europos Sąjungos sienos.

Dažniausiai iš pasienio mus pasiekia tradicinės istorijos – kontrabanda. Tai, žiūrėk, Nemune plaukiką – ichtiandrą* – pagavo, tai droną, skraidinantį cigarečių porą blokų, tai furoje papildomi bakai įmontuoti. Bet po to, kai Lietuva ryžtingai sureagavo, Baltarusijos diktatoriui nutupdžius civilinį lėktuvą ir taip pagrobus opozicijos veikėją Ramaną Pratasevičių bei jo draugę Sofiją Sapegą, ir stojo ginti ne tik savo (lėktuvas juk skrido į Vilnių), bet ir visos pasaulinės civilinės aviacijos saugumo interesų, iš pasienio su Baltarusija pasipylė naujos žinios: regis, Baltarusijos institucijos ir, matyt, aukščiausias jų vadas nusprendė mus pašantažuoti padidintais migrantų srautais.

* Ichtiandras – Aleksandro Beliajevo fantastinio romano „Žmogus amfibija“ veikėjas.

Lietuva – migrantams nemiela šalis (beje, tokį tikslą Lietuvai neseniai iškėlė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas), o lietuviai apie migrantus mielai negirdėtų išvis. Esame homogeniška visuomenė, kur tautinės mažumos ne pasklidusios, o koncentruojasi viename regione, kurio iki šiol nesugebame (nenorime?) kultūriškai integruoti į bendrą valstybės audinį. Apie kadaise čia klestėjusias žydų bendruomenes dabar daugiausia primena tik žvyrduobės, priglaudusios žudynių aukas, ir užrašai ant paminklų ar kelio ženklų prie kiekvieno miesto ir miestelio (prie kai kurių – ir po keletą tokių vietų).

Kitos tautos (ką jau kalbėti apie rasės ar net gymio) atstovas šeimoje – dažniausiai problemos, apkalbos, nusistebėjimas, triukšmingi rašiniai į portalų „gyvenimo būdo“ skiltis: „žadėjo aukso kalnus egzotiškoje šalyje, paliko vieną su vaiku“ (ne, šįsyk tai ne apie Petrą Gražulį, dalies faktų sutapimas – atsitiktinis). Mes nesame įvairovės visuomenė ir bet kokia įvairovė pirmiausia mus glumina, pykdo, baugina, o čia dar įvairovė – ateinanti iš už sienų su savo įpročiais ir papročiais.

Ir mums tikrai labai patogu, kai migrantai greitai greitai, net nepastebimai, perbėga Lietuvą ir nuskuba tolyn, dosniosios Vokietijos ar Nyderlandų link. O kai klaikaus karo Sirijoje pagimdytos migrantų bangos plūdo į Pietų Europos valstybes, mes išdidžiai sakėme: ne mes sukėlėme tą problemą, mes – Europos Sąjungos valstybė, kurioje vienas didžiausių skurdo indeksų (ir, pasirodo, su visai neblogu krovininių automobilių „Porche“ parku), tad nelįskite su savo migrantų kvotomis, be to, jie pas mus ir pasilikti nenori (tiesa). O tie, kurie pasilieka... Prieš keletą metų „tautiškai susipratusių“ vaikinų susirašinėjime „Facebooke“ buvo planuojama maždaug taip: „Ten juočkiai kebabinę atidarė, reikia užsiundyti higieną, gal ką nors ras.“ Padėkokim jų auklėtojams, kad ėjo ne langų ar nelietuviškai atrodančių veidų daužyti. Nuoseklios pabėgėlių integravimo politikos taip pat nelabai girdėti, o kai pasižiūri testus, kuriuos migrantas turi spręsti (pvz., pasakyti, koks patiekalas lietuviškai vadinasi „netikras zuikis“ (nejuokauju, yra toks klausimas), tai norisi tik pasidžiaugti, kad testo darytojai nepaklausė, kiek bokštų turi pelėsiais ir kerpe nebeapaugus Trakų pilis (aš irgi nežinau, reiktų bent nuotrauką pasižiūrėti ir suskaičiuoti).

Vis dėlto 250 migrantų, anot institucijų, pasiekusių Lietuvą iš Baltarusijos per pastarąjį pusmetį, Lietuvai jau yra daug ir jų daugėja kiekvieną dieną. Pasienio apsaugos tarnyba ir kiti pareigūnai juos vadina „nelegaliais migrantais“, vadinasi, į Lietuvą jie bando patekti nesilaikydami įprastinių patekimo procedūrų, neturėdami Europos Sąjungos vizų ar kitų kelionę leidžiančių dokumentų. Taip pat pranešama, kad dauguma jų yra iš Irako, valstybės, kuri po Sadamo Huseino nuvertimo (kuriame, beje, Lietuva taip pat formaliai dalyvavo) taip ir nesugebėjo susikurti taikaus būvio, Afganistano ir kitų „egzotiškų“ šalių. Baltarusija tokių asmenų kelionių nestabdo, netgi kaip tik – galbūt palydi iki sienos, o toliau jau tvarkytis tenka mūsų pareigūnams. Šioje situacijoje kyla keletas svarbių klausimų: pirmas, ar Baltarusija privalo stabdyti? Antras – kokie Lietuvos teisiniai įsipareigojimai tokių žmonių, sulaikytų pasienyje (ar netgi už jo ribų), atveju?

Atsakymas į pirmą klausimą gana paprastas: Baltarusija turi savo įstatymus ir pagal juos turėtų elgtis kaip ir bet kuri valstybė: jeigu asmuo į jos teritoriją pateko be leidimo, tokį asmenį galima grąžinti atgal ar net nubausti už neteisėtą sienos kirtimą. Jeigu pateko su leidimu, tuomet galioja sienos kirtimo į kitą valstybę procedūros, turi būti užregistruojamas tokio asmens išvykimas ir taip toliau. Vadinasi, Baltarusija, jeigu viso to nedaro, pirmiausia pažeidžia savo pačios įstatymus. Bet įstatymai diktatūroje – trivialūs, nori – laikaisi, nori – nesilaikai. O ar Baltarusija turi kokių nors tarptautinių įsipareigojimų šioje srityje?

Pirmiausia Baltarusijos įsipareigojimai susiję su pabėgėlių klausimais. Taip, migrantas ir pabėgėlis – skirtingos sąvokos (pabėgėlis – tai asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų palieka savo valstybę ar negali į ją grįžti), tad yra tikimybė, kad tarp siekiančių patekti į Lietuvą, o kartu į Europos Sąjungą, yra ir pabėgėlių. Taigi tokie asmenys jau Baltarusijoje, kuri, kaip ir Lietuva, yra 1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, turi teisę pateikti prašymą, kad gautų pabėgėlio statusą. Tik nežinau, kiek pabėgėlių nori likti Baltarusijoje.

Jeigu asmuo prašymą pateikia, Baltarusija privalo prašymą svarstyti ir spręsti – suteikti ar nesuteikti prieglobstį. Jeigu nesuteikia, gali grąžinti į kilmės valstybę. O jeigu prašymo nėra ir asmuo gal net teisėtai atvyko į Baltarusiją, bet štai atkeliavo į pasienį su Lietuva ir bando pereiti sieną? Tuomet sienos perėjimo užkirtimas privalomas tik pagal nacionalinę teisę (apie tai jau kalbėjome), kadangi kitų tarptautinių įsipareigojimų nėra, nebent juos kildintume iš bendro rūpestingumo (due diligence) principo, kad valstybė neturi leisti savo teritorijos naudoti, kad būtų pažeidžiami kitos valstybės interesai, bet tai paprastai taikoma gerokai sunkesniems atvejams (pvz., nevalstybinių subjektų ginkluotiems išpuoliams į kitos valstybės teritoriją).

Žinoma, kyla ir klausimas, ar Baltarusija ką nors pažeidžia, galbūt talkindama migrantams pasiekti Lietuvą? Deja, kaip valstybė, Baltarusija nebent gali būti įtariama kaip nesilaikanti Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir jos 2000 m. papildomo protokolo dėl neteisėto migrantų gabenimo. Tik problema, kad šis dokumentas skirtas valstybės pareigai užkardyti privačių asmenų veikas, taigi pirmiausia Baltarusija pati turėtų imtis baudžiamojo persekiojimo prieš savo piliečius, kurie neatlieka pareigų ar sudaro sąlygas tokiam judėjimai, bet tai ne tas atvejis, kai valstybė pati galbūt talkina.

Trečias klausimas: ar galime tuos sulaikytus migrantus Baltarusijai grąžinti, nes kartais tarp valstybių sudaromos vadinamosios „readmisijos“ sutartys, pagal kurias vienos valstybės grąžina kitoms asmenis, neteisėtai atsidūrusius jų teritorijoje. Deja, readmisijos sutarties su Baltarusija neturime ir, spėčiau, kol kas neturėsime.

Taigi šią problemą teks spręsti mums patiems (na, gal ir Europos Sąjunga padės, jau kreipėmės). Ir mes, kaip civilizuota valstybė, susiduriame su keleriopu reguliavimu ir pareigų kompleksu: pirmiausia, yra tarptautinės teisės šaltiniai ir ta pati pabėgėlių sritis, be to – dar ir Europos Sąjungos vieninga prieglobsčio teikimo sistema.

Taigi migrantai, patekę į Lietuvą, pirmiausia turi teisę prašytis prieglobsčio, ir visiškai nesvarbu, kad sieną jie kirto nelegaliai. Kiek galima spręsti iš spaudos pranešimų, migrantai būtent taip ir daro. Tokiu atveju Lietuva šiuos prašymus privalo priimti, privalo svarstyti, beje, individualiai, ir kiekvieno asmens atžvilgiu priimti individualų sprendimą, kurį lems kiekvieno prieglobsčio prašytojo individuali situacija (negali būti masinių vertinimų, suteikimų ar nesuteikimų). O gal galima nepriimti tokio prašymo? Ne, negalima – prieglobsčio teisė yra svarbi žmogaus teisių dalis, ir prašymo nepriėmimas jau būtų teisės pažeidimas.

Kol svarstomas pabėgėlio statuso (ar papildomos apsaugos – tai specialus ES suteikiamas statusas, sudarantis galimybę suteikti apsaugą ir asmenims, pvz., kurie bėga nuo ginkluotų konfliktų jų protrūkio metu) suteikimo klausimas, migrantai paprastai gyvena arba užsieniečių registravimo centre, arba dabar jau įrengiamos ir papildomos apgyvendinimo vietos; gali gyventi ir savarankiškai pasirinktoje vietoje, jeigu turi lėšų ir apie tai informuoja atsakingas institucijas.

Šiomis dienomis akivaizdu tik viena – jeigu situacija nesikeis, Lietuva susidurs su dar nebūtomis problemomis ir gebėjimas jas spręsti civilizuotai bus dar vienas mūsų valstybės išbandymas.

Kas bus toliau? Toliau bus ilgoki procesai – Migracijos departamento bukletas nurodo, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros užtrunka apie tris mėnesius, Europos Sąjungos vidurkio požiūriu – tai gana greitai. Net kai Migracijos departamentas, ištyręs situaciją, paskelbs sprendimą, jį dar bus galima ginčyti – teikti apeliaciją. Galiausiai tiems, kuriems pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga nesuteikta, užtruks išsiuntimų į kilmės valstybes organizavimas. Kiek iš prieglobsčio prašytojų gaus prieglobstį? Pasakyti labai sunku, bet Lietuva paprastai į šiuos klausimus žiūri griežtai, ir netgi dabar politikų jau viešai skelbiama, kad dauguma migrantų – ekonominiai (nors nepatikrinus faktų, tokie pareiškimai nėra etiški, tame pačiame Irake iki šiol veikia ISIS ir įvairūs kiti nevalstybiniai subjektai, vykdantys ypač žiaurius persekiojimus, Afganistane taip pat ramybės nedaug).

Tačiau ar išliks greiti nagrinėjimų terminai, kai prašymų daugės ir daugės, net jeigu dalis iš jų pasirodys nepagrįsti? Ar migrantai nebandys keliauti toliau? Tikriausiai bandys. Tai gal leiskim jiems keliauti, ir taip Lietuva pasilengvins naštą? Ciniškai žiūrint – taip, galima „pamesti“ prieglobsčio prašytojus, bet teisiškai, pagal ES prieglobsčio sistemą, problema grįš bumerangu, nes jeigu tokio asmens prašymą priėmė Lietuvos Respublika, ji turi jį išnagrinėti ir bus už jį atsakinga.

Tiesa, šiuo metu, kai mes kalbame apie migrantus, paprastai girdime, kad šie migrantai iš jau minėtų tolimesnių šalių: Irako, Afganistano, Šri Lankos, Vietnamo. O juk mes lyg ir tikėjomės, kad vis daugiau bus baltarusių, kurie, neapsikentę Lukašenkos represijų, bėgs į Lietuvą, gal net masiškai? Juolab kad pastaruoju metu Baltarusija apribojo galimybes legaliai išvykti. Kaip elgsimės su šiais žmonėmis? Privalėsime elgtis analogiškai – priimti, aiškintis, nagrinėti, suteikti ar nesuteikti. Manau, kad visi skaitytojai supranta, kad nesvarbu, iš kur kilęs migrantas ar pabėgėlis, kokia jo odos spalva ar kalba, prieš įstatymus jie – lygūs.

Šiomis dienomis akivaizdu tik viena – jeigu situacija nesikeis, Lietuva susidurs su dar nebūtomis problemomis ir gebėjimas jas spręsti civilizuotai bus dar vienas mūsų valstybės išbandymas. Tikiuosi, kad jį atlaikysime, nors netrūks balsų, šaukiančių, kodėl turime juos čia laikyti ir tam naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, bet tokia demokratinės, padorios Europos Sąjungos valstybės pareiga.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.