Besidomintys, kaip žmonijai sekasi dorotis su COVID-19 pandemija, laukiantys skiepų ar juos neigiantys (tie, kuriuos vadiname anglišku vertiniu „antivakseriais“, arba humoristiškai – „skieptikais“), jau žino – šių metų balandžio 8 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija byloje Vavřička ir kiti prieš Čekijos Respubliką priėmė sprendimą, kad Čekija nepažeidė 1950 m. (Europos) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos), imdamasi tam tikrų priemonių prieš tėvus, kurie atsisakė vakcinuoti savo vaikus pagal Čekijos įstatymuose numatytas procedūras ir taisykles.
Vieni džiaugėsi tokiu sprendimu, sakydami, kad pagaliau skieptikams uždėtas apynasris, ir dabar juos bus galima skiepyti prievarta ir net bausti už nesiskiepijimą, o tai ypač aktualu COVID-19 pandemijos suvaldymo kontekste, kiti aiškino, kad šis sprendimas – ne dėl COVID-19, o dėl visai kitų skiepų ir pan. Kitaip tariant – užvirė įprastinė košė, kurioje labai greitai paskendo sprendimo turinys, jo niuansai, o argumentai susitraukė į „Tamsta, esate asilas! Ne, tamsta, esate asilas!“
Tad šiuo komentaru pamėginsiu šiek tiek paaiškinti, ką Europos Žmogaus Teisių Teismas pasakė, ką šis pasakymas apima, ko – neapima, kokias pasekmes jis gali turėti tolesniam vakcinavimo reguliavimui.
Pradėsiu nuo kelių svarbių momentų: pirmasis – Europos Žmogaus Teisių Teisme šią bylą nagrinėjo ne įprastinė septynių teisėjų kolegija, o Didžioji kolegija (Grand Chamber) – septyniolika teisėjų. Kaip nurodoma Konvencijoje, Didžioji kolegija pasitelkiama tuomet, kai sprendimas gali rimtai paveikti Konvencijos ar jos Protokolų (Konvenciją papildančių dokumentų) aiškinimą arba jeigu sprendimas gali skirtis nuo ankstesnių sprendimų krypties. Tokiais atvejais įprastinė kolegija net nenagrinėjusi bylos iš esmės, turi teisę perduoti bylą iš karto Didžiajai kolegijai. Kitaip tariant, ši byla buvo iš karto vertinama kaip svarbi tolesniam Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos formavimui.
Taigi, Teismas į šią bylą žiūrėjo rimtai ir suprato, kad ji sukels svarbių pasekmių. Antra, Konvencija tiesiogiai vakcinavimo klausimų nenustato – Konvencija yra gairių dokumentas, susijęs ne su vakcinavimu, o su įvairiomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis: į gyvybę, saugumą, nuosavybę, sąžinės ir žodžio laisve ir taip toliau. Tad ieškovai, į Teismą padavę Čekijos Respubliką, rėmėsi viena iš Konvencijos įtvirtinamų teisių – šiuo atveju teise į šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą (8 straipsnis) (bandė ginčyti ir dar pagal kelis straipsnius, bet nesėkmingai). Šis Konvencijos straipsnis – trumpas, jame pabrėžiama, kad privatus ir šeimos gyvenimas turi būti gerbiamas, tai apima ir būsto neliečiamybę, ir susirašinėjimo slaptumą, o valstybei nustatomas draudimas riboti šias teises, išskyrus „įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Kitaip tariant, vakcinavimo klausimai nagrinėti labai plačios teisės kontekste.
Trumpai apžvelgsiu bylos aplinkybes: pagal Čekijos Respublikos teisinį reguliavimą (panašiai kaip ir Lietuvoje) vaikai skiepijami pagal „skiepų kalendorių“, ir šie skiepai yra nuo pačių žinomiausių infekcinių (ir ne tik) ligų (kai kurios iš jų vadinamos „vaikiškomis“): kaip antai – difterija, kokliušas, poliomielitas, tymai. Arba nuo ligų, kai kitų priemonių nei vakcinacija iš esmės nėra: stabligė, hepatitas B ir pan. Ieškovai skundėsi Teismui, kad nepaskiepyti vaikai nebuvo priimti į lopšelius-darželius (turbūt taip reiktų versti „nursery schools“), o ieškovui Vavriščkai netgi teko sumokėti baudą už tai, kad savo vaikų neskiepijo. Taigi, ši byla apėmė ne vieną peticiją, o net 5 peticijas, kurios buvo subendrintos į vieną, kadangi visose klausimai iš esmės buvo analogiški: ar Čekijos Respublikos nustatytas ligų kontrolės, kurios valdomos skiepais, reguliavimas nepažeidžia Konvencijos 8-ojo straipsnio? Dar iki bylos atsiradimo Europos Žmogaus Teisių Teisme jas sprendė Čekijos nacionaliniai teismai ir visi sprendimai patvirtino valstybinio reguliavimo teisėtumą, tad Europos Žmogaus Teisių Teismas tapo paskutine instancija, kurioje ieškovai galėjo dar kartą iškelti šį klausimą.
Ką nusprendė Europos Žmogaus Teisių Teismas? Pirmiausia, Teismas nusprendė, kad nustatydama tokį reguliavimą Čekija nepažeidė Konvencijos 8 straipsnio. Stabtelėsiu šiek tiek plačiau prie Teismo argumentacijos.
Pirmiausia, Teismas pripažino, kad vakcinavimo pareigos nustatymas yra kišimasis į asmens ir šeimos privatų gyvenimą, kadangi tai yra reikalavimas, kad asmuo atliktų medicininę procedūrą (nors, svarbu atkreipti dėmesį, nenorintys vakcinuotis neskiepijami prievarta), tačiau ir taikomi tokie ribojimai, kaip vaikų nepriėmimas į darželius bei bauda už vakcinavimo vengimą laikytini tokiu kišimusi. Vadinasi, vertindami šiuos ribojimus turime juos tikrinti pagal cituotą 8 straipsnio 2 dalį, kiek tokie ribojimai būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, sveikatą ir pan.
Čia Teismas nurodė keletą svarbių momentų: pirma, Čekijos Respublikoje nustatytas aiškus įstatyminis ir poįstatyminis reguliavimas (kitaip tariant, tai nebuvo koks nors netikėtas ar netinkamai nustatytas reikalavimas, apie kurį šalys negalėjo žinoti ar jis buvo netinkamai įformintas), tai svarbu vertinant žmogaus galimybę elgtis pagal įstatymo reikalavimus. Be to, šiame reguliavime buvo numatyta ir išimčių (pvz., galima nevakcinuoti vaiko dėl medicininių priežasčių, pvz., vaikas netoleruoja vakcinos).
Antra, tokiu kišimusi į privatų asmens ir šeimos gyvenimą buvo siekiama teisėto tikslo – visuomenės sveikatos apsaugos, ypač atsižvelgiant į tai, kad nevakcinuotieji kelia grėsmę ne tik sau, bet ir tiems, kurie negali būti vakcinuojami dėl medicininių priežasčių, todėl reikalingas vadinamasis bandos imunitetas, kad ligos neplistų. Čia svarbu, kad teismas akcentavo ir „geriausių vaiko interesų“ klausimą ir pripažino, kad vakcinavimas (imunizacija) yra svarbi kaip sudarymas sąlygų, kad vaikai nesusirgtų liga, galinčia sukelti ilgalaikių sveikatos sutrikimų ne tik jiems patiems, bet ir kitiems vaikams ar visuomenei bendrai.
Trečia, valstybė netaikė (ir jos įstatymai nenumato) tiesioginės prievartos: vaikai priverstinai vakcinuoti nebuvo (tokia galimybė ir nenumatyta), taikomos poveikio priemonės buvo netiesioginės: vaikai neįleisti į lopšelius-darželius, tačiau jiems netrukdyta vėliau lankyti mokyklų, nors ir liko nevakcinuoti (pastebėtina, kad kai kurios „vaikiškos ligos“ pirmiausia pavojingos tik patiems mažiausiems vaikams. Kas skaitėte Akselio Miunte „Knygą apie San Mikelę“ turbūt niekada nepamiršite difterijos epidemijos aprašymo). Ieškovui Vavrička paskirta bauda dėl vaikų nevakcinavimo buvo vienkartinė ir nedidelė, tad Teismas nelaikė jos per sunkia ieškovui.
Teismas nepasakė, kad „antivakserius“ galima skiepyti prievarta. Teismas pasakė, kad yra teisėta taikyti vaikų neskiepijantiems žmonėms ir patiems vaikams tam tikrus proporcingus apribojimus (šios konkrečios bylos atveju – nepriimti vaikų į darželius-lopšelius) arba skirti baudą jų tėvams ar globėjams dėl įstatyminio reikalavimo nevykdymo.
Taigi, apibendrinant labai paprastais žodžiais: Teismas nepasakė, kad „antivakserius“ galima skiepyti prievarta. Teismas pasakė, kad yra teisėta taikyti vaikų neskiepijantiems žmonėms ir patiems vaikams tam tikrus proporcingus apribojimus (šios konkrečios bylos atveju – nepriimti vaikų į darželius-lopšelius) arba skirti baudą jų tėvams ar globėjams dėl įstatyminio reikalavimo nevykdymo.
Du teisėjai pateikė atskirąsias nuomones: teisėjas Paulas Lemmensas pateikė iš dalies pritariančią, iš dalies prieštaraujančią nuomonę, o teisėjas Krzysztofas Wojtyczekas – prieštaraujančiąją nuomonę. Tiesa, ir pats prieštaraujančios nuomonės autorius akcentavo, kad labiausiai jo netenkina įvairūs procedūriniai aspektai ir per mažas dėmesys alternatyvoms (pvz., kad yra šalių, kurios imunizavimo lygio problemą geba suvaldyti nesiimdamos tokių priemonių kaip baudų taikymas už vakcinacijos atsisakymą), kadangi teisė į privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamybę yra ypač jautri teisė. Bet detaliai ir su nuosprendžiu, ir su nuomonėmis jūs galite susipažinti patys.
Šiuo momentu, manau, daugumai įdomiausias klausimas, ar šią bylą bus galima pritaikyti COVID-19 situacijos kontekste? Kaip ir kiekvienas teisinis sprendimas, ši byla pirmiausia yra skirta bylos šalims, tad mes galime kalbėti tik apie šioje byloje suformuluotų principų pritaikymą panašiuose kontekstuose. Kokie principai bus svarbūs? Pirmiausia, kad pripažįstama vakcinavimo kaip visuomenės sveikatos užtikrinimo būdo svarba, leidžianti taikyti tam tikrus ribojimus. Kaip jau minėjau, Teismas pabrėžė, kad vakcina saugo ne tik patį vakcinuojamąjį, bet ir kitus visuomenės narius. Antras dalykas, sprendime pabrėžiama mokslo svarba ir akcentuojama, jog tos vakcinos, apie kurias kalbama sprendime, yra moksliškai ištirtos ir pagrįstos, dėl jų naudos ir poveikių nėra abejonių, jos jau naudojamos daugybę metų. Ir čia jau yra tam tikras skirtumas, lyginant su COVID-19 situacija, kadangi naujosios vakcinos nuo COVID-19, nors ir praėjusios visus bandymus, nors ir patvirtintos atsakingų institucijų, vis dar yra naujovė ir jų ilgalaikis efektas dar net negali būti įvertintas.
Trečias dalykas, byloje taip pat remiamasi ir „geriausiais vaiko interesais“, kadangi COVID-19 vakcinacija apima ne tik vaikus (tiksliau – pirmiausia ne vaikus), ir čia, bent jau kol kas, nėra globėjo – globotinio santykio, ir, matyt, reiktų akcentuoti vyresnių žmonių, kurie dažniausiai tampa COVID-19 aukomis, apsaugos interesą. Taigi, bent jau mano manymu, nereiktų manyti, kad ši byla valstybes itin įgalina COVID-19 pandemijos situacijoje imtis griežtų priemonių prieš skieptikus. Tad tikėkimės, kad pasaulis su pandemija susitvarkys anksčiau, nei Europos Žmogaus Teisių Teismą pasieks nauji ieškiniai.
