Prieš porą savaičių aktyviai Lietuvos ir pasaulio įvykius komentuojantis ekonomistas Raimondas Kuodis, duodamas interviu portalo „Delfi“ apžvalgininkui, pasakė, kad Lietuvos Konstitucinį Teismą yra uzurpavę... teisininkai, jie sprendžia ne tik teisinius klausimus (pvz., dėl pensijų, mokesčių). Ekonomistas pasiūlė šį teismą pakeisti Konstitucine taryba, kurioje būtų ne tik teisininkai.
Anot ekonomisto, „Konstitucinė taryba būtų įvairesnės sudėties institucija. Ją sudarytų įvairių visuomenės gyvenimo sričių žinovai, profesionalai. Tai galėtų būti teisininkai, ekonomistai, sociologai ir panašiai. Ir jie toje taryboje dirbtų moralės filosofais. <...> Konstitucinėje taryboje būtų žmonės, gebantys išmintingai skirti blogį nuo gėrio ir pasakyti, kuris visuomeninis procesas tampa minėta pornografija. Dabar šią visuomeniškai svarbią sritį yra uzurpavę teisininkai“.
Pasiūlymas, sakyčiau, įdomus ir radikalokas. Bet ir radikalūs pasiūlymai gali egzistuoti ir gali būti diskutuojami. Tad pamėginsiu pasvarstyti šią idėją – ar ji reali, ar ji gali būti gyvybinga, pagaliau ar kur nors pasaulyje taip daroma?
Be abejo, Konstitucinis Teismas nėra įprastas teismas – tai specifinė institucija, skirta Konstitucijos aiškinimui ir apsaugai, tik visai neseniai į Konstitucinį Teismą suteikta galimybė kreiptis piliečiui – jums ar man. Vienokias ar kitokias Konstitucijos priežiūros sistemas turi visos valstybės – mat puikiai žinoma: jeigu visą teisinę sistemą paliksi tik politikų valiai, tai ji sukiosis kaip vėjarodė, o gal net nueis labai viliojančiu autoritarizmo ar net totalitarizmo keliu, nes šie keliai – daug paprastesni nei liberalioji pliuralistinė demokratija.
Vis dėlto reikėtų pamėginti identifikuoti problemas, kurias iškėlė p. Kuodis, ir pažiūrėti, kaip jos sprendžiamos. Dar kartą pamėginkime įsiklausyti į tai, kas pasakyta – teisininkai uzurpavę (t. y. užvaldę) Konstitucinį Teismą ir sprendžia klausimus, apie kuriuos neturi supratimo. Taigi problema vis dėlto ne tiek personalinė (blogi teisininkai), o kompetencinė (teisininkai neišmano). Jeigu yra problema, turbūt turi būti ir jos sprendimo būdai. R. Kuodis siūlo ją spręsti Konstitucinį Teismą keičiant Konstitucine taryba, kur būtų ne tik teisininkai. Pasidairykime po platųjį pasaulį ir pažiūrėkime, kaip ten vykdoma konstitucinė priežiūra ir kas ją atlieka.
Pradėkime nuo to, kad konstitucinė priežiūra įvairiose pasaulio valstybėse yra įvairių modelių. Nemažai valstybių turi specialius konstitucinius teismus, bet yra ir valstybių, kuriose šią funkciją atlieka kitos teisminės institucijos, pvz., JAV Aukščiausiasis teismas. Norėčiau taip pat trumpai paaiškinti skirtumą, kuo paprastas teismas skiriasi nuo konstitucinio. Į paprastą teismą pilietis ar juridinis asmuo kreipiasi dėl savo teisės ar visuomenės teisių pažeidimo: pvz., skolininkas negrąžina skolos, valstybinė institucija nedavė žurnalistui informacijos, kaimynas užtvėrė gatvę, kuria naudojasi visa bendrija, prokuroras teismui perduoda asmenį, padariusį nusikaltimą. Kaip žinote, tokie įprastos kompetencijos teismai yra etapiniai: pirma instancija, apeliacija, kartais – kasacija, nuo apylinkės iki aukščiausiojo.
Konstituciniai teismai veikia kitu principu – čia ginčai kyla dėl teisės aktų atitikimo pagrindiniams šalies įstatymams (ne visos valstybės turi vieningas konstitucijas), tarptautiniams dokumentams ar netgi teisės principams, paprastai sprendžiami vieną kartą ir galutinai, kitaip tariant, privataus ar juridinio asmens teisių pažeidimas gali būti tik prielaida, kad ginčas atsirastų konstituciniame teisme, ir tai yra ginčai dėl teisinių reguliavimų. Kodėl to negali išspręsti įprasta teismų sistema? Gali, bet ar sprendžia – tai priklauso nuo valstybės teisinės tradicijos. Pvz., anglosaksų teisės tradicijoje, kur dominuoja precedentinė teisė, tai, ką pasako Aukščiausias teismas, tampa ne tik konkrečios bylos sprendimu, bet ir gaire tolesniam reguliavimui.
Tarkim, 1967 m. JAV Aukščiausiasis teismas byloje „Loving v. Virginia“ panaikino JAV vedybų rasinę segregaciją (iki tol už tarprasines santuokas valstijos taikė net bausmes). Toks JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas tapo privalomas visiems JAV teismams ir subjektams. Lietuvoje ir kitose kontinentinės teisės valstybėse taip būti negalėtų – įprasti teismai nesprendžia visuotinio reguliavimo klausimų, tam ir reikalingi konstituciniai teismai, kurie turi galią sustabdyti tam tikrų teisės aktų galiojimą visuotinai. Taigi konstituciniai teismai užtikrina, kad valstybėje veikiantys teisės aktai veiktų sistemiškai, o svarbiausia – neprieštarautų pagrindiniams valstybės įstatymams.
Kada toks prieštaravimas nustatomas? Vėlgi, skirtingose valstybėse – skirtingai. Dažniausias modelis – po to, kai aktas (paprastai – įstatymas) priimamas parlamento. Tuomet konstitucinis teismas tarsi tampa patikrinimo instancija, kuri nusprendžia jo atitikimą, nors, žinoma, tai yra išimtinė procedūra: ne kiekvienas teisės aktas keliauja į konstitucinį teismą, tik tas, dėl kurio inicijuojamas ginčas (paprastai jį inicijuoja politinės jėgos, kartais – piliečiai, kad tai veiktų kaip tam tikra stabdžių ir atsvarų sistema). Yra ir dar vienas, retesnis variantas, kai konstitucinis teismas iš anksto vertina teisės akto atitiktį konstitucijai, tačiau jis gerokai retesnis, bet gali būti labai naudingas tarptautinių sutarčių atveju. Jeigu valstybė prisiima įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis, ji privalo jų laikytis, taigi sutartys neturėtų prieštarauti konstitucijai, tad konstitucinis teismas gali iš karto įvertinti, ar kiltų problemų prisijungiant prie vieno ar kito tarptautinio dokumento.
Kas sprendžia bylas konstituciniuose teismuose? Kaip bebūtų keista – teisininkai. Taip jau pasaulyje susiklostę, kad moderniais laikais žodis „teismas“ ir „teisininkas“ labai glaudžiai susijęs. Taip, yra situacijų, kai šalia teisininkų paskiriami ir neteisininkai, pavyzdžiui, Japonijoje iš penkiolikos teisėjų penki neprivalo turėti profesionalaus teisinio išsilavinimo, tačiau vėlgi – Japonijoje konstitucinio teismo funkcijas atlieka Aukščiausiasis teismas. Kartais neteisininkai pasitelkiami specialiose bylose (pvz., Suomijos teisme sprendžiant bylas, susijusias su karo teise, kolegijoje turi būti du generolai). Vis dėlto kad ir kurios šalies teismus žiūrėtum, teisininkai ten dominuoja. Bet čia gal metas sustoti – juk R. Kuodis kalbėjo ne apie Konstitucinį ar kitą teismą, o apie Konstitucinę tarybą. Gal tai ir yra tas modelis, kuris išgelbėtų nuo teisininkų diktato?
Kodėl teisėjui nebūtina visko išmanyti? Todėl, kad yra žmonių, kurie tai detaliai išmano, ir teisėjams gali pateikti nuomones, išvadas, ekspertizes. Ne vieną, ne dvi, o tiek, kiek teisėjui prireiks. Konstituciniai teismai čia niekuo nesiskiria nuo kitų teismų – ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme yra numatyta galimybė užsakyti ekspertizes, kviesti specialistus, gauti jų nuomones ir t. t.
Taip, yra valstybė, kuri turi Konstitucinę tarybą, ir ji yra netgi Europos Sąjungoje, tai – Prancūzija. Tačiau pavadinimas mažai ką keičia – atlieka ji analogiškas funkcijas kaip ir kitų valstybių tokio pobūdžio teismai (t. y. konstituciniai arba aukščiausieji teismai, veikiantys kaip konstituciniai teismai) ir ten teisininkų vėl – pilna. Peržiūrėjęs visą sudėtį, iš 9 narių radau du neteisininkus: du iš jų studijavo politikos mokslus. Iki 2020 m. gruodžio buvo ir 10 narys, neteisininkas, dabar jau miręs, buvęs Prancūzijos prezidentas Valery Giscard D‘Estaing (Prancūzijoje tokia tradicija, kad buvę prezidentai tampa tarybos nariais ex oficio, sako, legendinis prezidentas Charlis de Gaule‘is taip užsitikrino, kad nenutoltų nuo valstybės reikalų, net jeigu nebebus valstybės vadovas), studijavęs technikos mokslus, o paskui – ekonomiką
Bet man patiko kitas aspektas – radau porą tarybos narių, prieš teisės studijas besigilinusių į literatūrą! Taigi net atsižvelgiant į politikos mokslus, inžineriją ir literatūrą, net ir Prancūzijos Konstitucinė taryba teisininkų dominavimo neišvengė.
Tai kas čia nutikę? Nejaugi pasaulis toks neišmanus ir niekam iki šiol konstitucinės tarybos mintis į galvą neatėjo? Spėčiau, kad situacija gerokai paprastesnė ir nelabai susijusi su „teisininkų uzurpavimu“. Jums gal kitaip, bet man niekada niekur neteko sutikti teiginio, kad teisininkas ar teisėjas turi išmanyti kiekvieną sprendžiamos bylos aspektą. Pavyzdžiui, bylą dėl neteisėtos statybos gali spręsti teisėjas, nežinantis, kuo ypatingas SDH grąžtas, nors namą be tokio grąžto pastatyti ir įrengti – sunku; baudžiamųjų teismų teisėjas tikriausiai nieko nežudė, nors sprendžia žmogžudystės bylą; kyšio ėmimo byloje teisėjas turėtų būti tas, kuris neima kyšių. Kitaip absurdiška būtų, ar ne?
Taigi, kol kas man Konstitucinės tarybos pasiūlymas atrodo mažiau tikroviškas ir ką nors sprendžiantis, nei lietuviams atsivėrusi galimybė tapti astronautais.
Kodėl teisėjui nebūtina visko išmanyti? Todėl, kad yra žmonių, kurie tai detaliai išmano, ir teisėjams gali pateikti nuomones, išvadas, ekspertizes. Ne vieną, ne dvi, o tiek, kiek teisėjui prireiks. Konstituciniai teismai čia niekuo nesiskiria nuo kitų teismų – ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme yra numatyta galimybė užsakyti ekspertizes, kviesti specialistus, gauti jų nuomones ir t. t. Taigi teisininkai, teisėjai teismuose neveikia patys sau, jų nuomones formuoja ekspertai ir specialistai. Ir jeigu jau teisininkai priima „netinkamus“ sprendimus, tai gal juos konsultuojantys specialistai nebuvo patys geriausi? Arba tiesiog – tarp specialistų daug nuomonių, o kai kurie – visada tik su savo pačia teisingiausia nuomone, visada su nuosava išmintimi, kaip skirti gėrį nuo blogio.
Kita problema – jeigu kurtume Konstitucinę tarybą pagal R. Kuodžio pasiūlymą, bent jau man neaišku, kiek ten ir ko turi būti. Ekonomistai, kaip suprantu, būtinai, nes ekonomika, kaip žinome – bazė, o visa kita – tik antstatas (bent Marksas taip teigė), dar ekonomistas pageidautų matyti sociologus (apklausų organizavimas dabar – populiaru). O kiti nariai? Ko dar taryboje reikėtų? Vertėjų? Biotechnologų? Kunigų? Filologų? Suvirintojų? Astronautų? Ūkininkų? Medikų? Psichologų? Filosofų? O kaip šie žmonės būtų atrenkami? Kas teiktų kandidatūras? Kas jas tvirtintų? Ar kiekvieno klausimo sprendimui būtų sudaroma skirtinga taryba, ar viską spręstų ta pati? Ir taip toliau.
Taigi, kol kas man Konstitucinės tarybos pasiūlymas atrodo mažiau tikroviškas ir ką nors sprendžiantis, nei lietuviams atsivėrusi galimybė tapti astronautais. Manyčiau, kad svarbiausia, jog Konstituciniam Teismui būtų suteikiamos pačios geriausios ekspertų paslaugos, o Seimo salėje neskambėtų menkai maskuojami homofobiniai motyvai svarstant kandidatus į teisėjus. O tai, kad kiekvienas Konstitucinio Teismo sprendimas vienos ar kitos pusės bus kritikuojamas – visiškai normalu, neišvengiama ir reikalinga. Jeigu būtų sukurta Konstitucinė taryba, su jos sprendimais viskas būtų lygiai taip pat.
