Nuomonės

2020.05.20 08:50

Dalia Leinartė. Konfliktai ir smurtas šeimose „nurašyti“ COVID-19 krizei

Dalia Leinartė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė2020.05.20 08:50

Registruotų smurto atvejų karantino metu gerokai išaugo, bet jie nėra vertinami kaip smurtas prieš moteris ir vaikus, o yra traktuojami kaip eiliniai šeiminiai ginčai. Atrodytų, kad apie dešimt tūkstančių moterų Lietuvoje karantino metu tiesiog šiaip sau skambinėjo pagalbos telefonu 112.

Per pirmą šių metų ketvirtį policija registravo gerokai padidėjusį skambučių dėl smurto artimoje aplinkoje skaičių – 13 546. Tačiau specializuoti pagalbos centrai buvo informuoti tik apie 2 775 atvejus, t. y. atvejus, perduotus ikiteisminiam tyrimui pagal Baudžiamojo kodekso procesą. Nors 13 546 sudaro 20 proc. daugiau pagalbos prašymų dėl smurto artimoje aplinkoje, lyginant su praeitų metų pirmo ketvirčio statistika, ikiteisiminių tyrimų šiais metais pradėta tik 5 proc. daugiau.

Jungtinės Tautos, Europos Taryba, Europos Parlamentas ir kitos organizacijos pranešė, kad karantino metu drastiškai padaugėjo smurto artimoje aplinkoje – metinius vidurkius viršijo skambučių į karštąsias linijas ir vietinius policijos skyrius skaičius. Prancūzija fiksavo trečdaliu didesnį smurto namuose skaičių per vieną karantino savaitę, Danija – išaugusį skaičių moterų, ieškančių prieglaudos krizių centruose, Australija – 75 proc. padažnėjusias paieškas internete apie pagalbą smurto šeimoje aukoms.

Šiame kontekste Lietuva nėra išskirtinė. Vienas pirmųjų šalyje apie karantino metu augantį konfliktų skaičių ir smurtą artimoje aplinkoje pranešė policijos generalinis komisaras Renatas Požėla. Fizinį smurtą namuose daugiausia patiria silpnesni – moterys ir vaikai. Tai, kad smurto prieš moteris ir vaikus problema nėra per smulki aukščiausiajam policijos pareigūnai, išties pozityvus ženklas.

Požėlos duomenimis, įvedus karantiną, iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje padaugėjo apie 20 proc. Žinant, kad metinis iškvietimų vidurkis šalyje didžiulis – apie 49 000, karantino metu gautus signalus galima vertinti kaip smurto artimoje aplinkoje protrūkį šalyje.

Fizinį smurtą namuose daugiausia patiria silpnesni – moterys ir vaikai.

Lietuvoje policija reaguoja į skambučius ir atvyksta į įvykio vietą. Tačiau iš teisinio proceso pusės policijos poveikis ribotas: nors smurtas karantino metu išaugo apie 20 proc., ikiteisminių tyrimų nepadaugėjo. Policininkui nekvalifikavus konflikto kaip smurtinio, pagal reglamentą informacija apie įvykį neperduodama į specializuotos pagalbos centrus ir nepasiekia specialistų. Toks konfliktas lieka eilinis „šeimos ginčas“, dažniausiai iki kito moters skambučio į policiją.

Toks konfliktas lieka eilinis „šeimos ginčas“, dažniausiai iki kito moters skambučio į policiją.

Visų sudėčių Seimai, įskaitant dabartinį, tvirtino ir tvirtina, kad iš esmės šalies teisinė bazė užtikrina smurto prevenciją ir pagalbą smurtą patyrusioms moterims ir vaikams. Visgi balandžio 15 d. vyriausybei teko tvirtinti skubų smurto artimoje aplinkoje prevencijos COVID-19 sąlygomis planą. Jei Lietuva išties turėtų smurto prevencijos strategiją ir būtų laiku ratifikavusi Stambulo konvenciją, šios ad hoc priemonės nebūtų prireikę, nes smurtas krizių metu Stambulo konvencijoje numatytas ir aptartas.

Be abejonės, kai nėra modernios nacionalinės smurto prieš moteris mažinimo strategijos, operatyvus ministrės Ritos Tamašunienės reagavimas yra pozityvus ženklas. Moterų organizacijos, dirbančios smurto prevencijos srityje, teigia, kad Vyriausybės priemonė atvėrė papildomus kanalus kreiptis dėl pagalbos smurto atvejais: 112 SMS žinute ir nauju telefono numeriu.

Tačiau, pasak Moterų informacijos centro direktorės Jūratės Šeduikienės, kad šis planas būtų įgyvendintas, buvo per mažai laiko, o jo sklaida nebuvo pakankama. Visgi pozityvu ir tai, kad į LR vidaus reikalų ministerijos ad hoc planą operatyviai atsižvelgė kai kurios savivaldybės. Administracijos pranešė, kad yra pasirengusios priimti ir suteikti prieglobstį asmeniui, nukentėjusiam nuo smurto artimoje aplinkoje. Tai kai kurių savivaldybių ir jų vadovų atsakingo darbo ir solidarumo ženklas.

Bet tarptautinė praktika iškeldina ne auką, o patį smurtautoją, kuris pats ir susimoka už valstybės (savivaldybės) suteiktą prieglobstį. Šią praktiką savivaldybės sužinotų iš nacionalinės smurto prevencijos strategijos, bet jos nėra.

Įvedus karantiną, iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje padaugėjo apie 20 proc.

Kaip ir anksčiau, taip ir krizės sąlygomis, smurto problema palikta spręsti policijai ir moterų organizacijoms. Šiuo atveju būtų galimas konstruktyvus ir efektyvus bendradarbiavimas tarp policijos ir specializuotų pagalbos centrų.

Tačiau to neįmanoma užtikrinti, nes nacionalinė teisinė bazė dėl smurto artimoje aplinkoje yra atgyvenusi. Todėl net geriausi žmonių, dirbančių šioje srityje, norai priveda prie paradoksalios ir siurrealistinės situacijos: oficiali statistika liudija karantino sąlygomis išaugusį konfliktų, ginčų, muštynių, teroro prieš moteris ir vaikus mastą, bet teisiškai ir oficialiai konstatuojama, kad karantino metu smurto šeimose nebuvo daugiau nei įprasta.

Taip pat skaitykite