Praėjusią savaitę Ramūnas Karbauskis, kuris, prisiminkime, vos prisiekęs tarnauti Lietuvai, metė Seimo nario mandatą, pareiškė, jog „stipri organizacija yra ta, kuri gali toleruoti nuomones“. Tai buvo pasakyta, svarstant Dainiaus Kepenio atvejį, kuris atvirai reiškia priešiškumą vakcinacijai ir net testavimui.
Bet atsiribokime nuo konkretaus atvejo, o įvertinkime pačią žinutę, kurią ištransliavo R. Karbauskis, nes būtent ji ir kelia nemažai klausimų.
Vienas pirmųjų klausimų yra, ar tikrai politinės partijos stiprybė yra toleruoti nuomones ir elgesį, koks jis bebūtų. O jei tai kelia labai rimtų abejonių dėl politikų elgesio kodekse įtvirtintų principų laikymosi? Tarp jų yra pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, pavyzdingumo, atsakomybės principai.
Čia vis dėlto svarbu pasakyti, kad kalbėti Seimo salėje nėra tapatu kalbėti kur nors tarpuvartėje. Mes kalbame apie politikus, priimančius sprendimus, aktualius visai valstybei. Todėl ir kyla klausimas, ar tai reiškia, jog jei Seimo narys X įžeidinėja žmones, skleidžia dezinformaciją ir tai daro ypač sunkiu valstybei laikotarpiu, viskas bus pateisinta „nuomonių įvairove“?
Bet ar yra tada nors kokios raudonos linijos? Kas turi būti pasakyta ar padaryta, jog partijos viduje įsijungtų savikontrolės mechanizmai? Paradoksalu, bet kai Saulius Skvernelis pakalbėjo viešai prieš partijos pirmininką, atrodo, tie mechanizmai dar ir kaip įsijungė. Tiek karštų reakcijų dar nematėme niekada. O kai pakalba kažkas išvadindamas sergančius ir mirusius nuo COVID-19 apsileidėliais – tyla. Jokių reakcijų nėra. Todėl nori nenori kyla mintys apie labai jau selektyvų tą „nuomonių įvairovės“ taikymą.
Prisiminkime neseniai ir Darbo partijos pirmininkas bandė visus vandeniu gydyti. Ar matėme jo partijos narių tvirtą stuburą aiškiai ir garsiai transliuojant, jog, žmonės, būkite budrūs, nes, deja, bet vanduo jūsų neišgydys, o laiku nesuteikta pagalba gali net kainuoti gyvybę? Nematėme. Nes čia gi buvo partijos pirmininko žodis. Ir partijos etikos komisija ketino svarstyti tikrai jau ne pirmininką, o vienintelį pirmininką sukritikavusį partietį. Deja, bet kas tau kelelį į Seimą nutiesia, tas ir muziką užsako.
Tai vos kelios situacijos, o panašių rastume tikrai ne dvejose partijose. Tačiau aptartos tendencijos iliustruoja vieną rimčiausių partijų problemų – partijų silpnumą ir neturėjimą aukštų standartų atrenkant politikus, kurie pretenduoja tapti politinio elito dalimi. Atrodo į Seimą jau gali eiti bet kas ir tai būtent toleruoja pačios partijos. Partijos galvoja kaip laimėti rinkimus, bet mažiausiai galvoja, o kiek jų siūlomi kandidatai pasirengę vykdyti savo pareigas.
Deja, Seimas jau tampa ta tarpuvarte, kurioje pirmiausia reikėtų virtualaus policijos patrulio. Ir tai yra politinių partijų vadovų atsakomybės ir kompetencijų stokos rezultatas. Partijos turi siekti tapti tuo tikru politiniu elitu ir avangardu. Deja, kol kas šio suvokimo apraiškų daug nematome.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
