Praėjo beveik metai nuo tada, kai Teisingumo ministerijos raktai buvo patikėti Ritai Tamašunienei. Kaip ir kaskart, bausmių vykdymo sistemos pareigūnai tikėjosi, kad sisteminių problemų sprendimo, vairą perėmus naujam ministrui ir jo komandai, bus imtasi iš peties. Deja, per šiuos metus nuveikti darbai rodo, kad iš peties imtasi tik intrigų bei sau palankių žmonių protegavimo. Pareigūnai šiandien vis dažniau klausia ne to, kada bus sprendžiamos jų problemos, o ar ministrė apskritai supranta, kokios jos yra.
Atrodo, kad ministrės R. Tamašunienės prioritetus paaiškinti labai sunku. O gal net neįmanoma. Ji savo įsakymu kišasi į keturių Lietuvos kalėjimų tarnybos (LKT) pareigūnų darbo organizavimo klausimus, nors tai turėtų būti įstaigos vadovo atsakomybė. Tuo pat metu ministrė nereaguoja į situacijas, liečiančias dešimtis darbuotojų. Pavyzdžiui, LKT Dokumentų valdymo skyriuje dėl ilgai besitęsiančių problemų iš darbo jau išėjo devyni žmonės, dešimtas išeina rugpjūtį, dar trylika darbuotojų oficialiai kreipėsi į ministrę dėl galimo mobingo ir psichologinio spaudimo. Tyrimai atlikti, pažeidimai nustatyti, tačiau iš ministerijos pusės – tik spengianti tyla.
Teisingumo ministerija randa laiko kištis į kasdienį LKT administravimą, bet neranda laiko spręsti klausimų, nuo kurių priklauso visos sistemos ateitis – pareigūnų trūkumo, nekonkurencingo darbo užmokesčio, prastų tarnybos sąlygų ir motyvacijos krizės. Šalies bausmių vykdymo sistema palikta baisiame sovietmetyje: pasenusi infrastruktūra, pareigūnų trūkumas, jų sveikatai ar net gyvybei pavojingos tarnybos sąlygos, elgetiškas atlyginimas.
Ką ministrė ir jos komanda nuveikė sprendžiant šias problemas? Visiškai nieko. Norite geriausios šio teiginio iliustracijos? 2027-2029 metų Lietuvos kalėjimų tarnybos darbo užmokesčio fondas planuojamas toks pats kaip 2026-aisiais. Vadinasi, garsiai dalyti pažadai didinti atlyginimus vis dar lieka akių dūmimu.
Neramina ir ministrės požiūris į socialinį dialogą. Jis negali būti grindžiamas principu „kalbamės tik su tais, kurie mums patogūs“. Didžiausių profesinių sąjungų ignoravimas nėra dialogas, tai – dialogo parodija. Darbuotojų atstovai nėra dekoracija ministerijos sprendimams įteisinti – jie tam, kad bendruomenė būtų išgirsta, o jos problemos – sprendžiamos.
Šią problemų puokštę galima pildyti ir kitais skauduliais – šiais metais ministeriją paliko praktiškai visa Bausmių vykdymo politikos grupė, kuravusi LKT, ministrė nereaguoja į įsisenėjusias problemas Alytaus kalėjime ir šios įkalinimo įstaigos vadovybės negebėjimą dirbti.
Šiandien bausmių vykdymo sistemai reikia ne politinių eksperimentų, ne selektyvaus dėmesio, ne patogių žmonių protegavimo. Jai reikia aiškios lyderystės, gebėjimo telkti žmones ir spręsti sistemines problemas.
Kol kas, deja, matome priešingą vaizdą.
Todėl pareigūnams ir darbuotojams kyla vis labiau pagrįstas klausimas – ar dabartinė teisingumo ministrė iš tiesų yra tinkamas žmogus vadovauti ministerijai, atsakingai už vieną sudėtingiausių ir labiausiai apleistų valstybės sistemų?
Bausmių vykdymo sistemos pareigūnai ir darbuotojai yra gyvenimo grūdinti kantrūs žmonės. Visgi ir jų kantrybė turi ribas. Atrodo, kad dabartinė Teisingumo ministerijos vadovybė, savo neveiklumu ir problemų ignoravimu, daro viską, kad ji kuo greičiau išsektų. Kas bus, kai taip nutiks? Eisime problemų sprendimų ir socialinio dialogo ieškoti į gatvę. Ir darysime tai po ministerijos ar Vyriausybės langais.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
