Prasidėjusi nauja Seimo pavasario sesija žada įdomų politinį spektaklį. Dramaturgijos čia tikrai netruks. Bet kyla klausimas, kaip galių išsidėstymas Seime gali veikti sprendimų priėmimą.
Kas nustebino jau pirmajame posėdyje, tai darbotvarkė, kurioje atsirado nemažai vietos opozicijos siūlymams. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir gražu, nes opozicija girdima. Tačiau ar tas grožis ne butaforinis? Krizinė situacija šalyje dar nesibaigė. Tai nėra viena iš eilinių Seimo sesijų, prasidedančių sąlyginės ramybės būsenoje. Todėl kyla klausimas, ar darbotvarkėje neturėjo atsirasti daugumos siūlymai, kurių svarstymo atidėlioti negalima. Nes opozicijos darbotvarkei vėliau vietos vis tiek būtų atsiradę, tai garantuoja ir Seimo statutas.
Negana to, Mykolas Majauskas pareiškė, jog opozicijos siūlymai į darbotvarkę įtraukti kaip „mandagumo gestas“, ir svarstymo stadijos nepasieks. Čia valdančiųjų vėl norisi klausti, o kam reikėjo apskritai įtraukti opozicijos darbotvarkę, jei manyta, jog toliau pateikimo stadijos nueita nebus. Jokiu mandagumo gestu tai nekvepia.
Kas ką norėjo apkvailinti, ne taip jau svarbu. Bet kas liko kvailio vietoje – aišku. Liko tie, kurie formavo darbotvarkę iki galo nesuprasdami, ką daro, ir kurie, galiausiai, turėjo pripažinti pralaimėję. Itin drausmingai balsavusi opozicija, keli jai pritarę liberalai, dar keli balsavimuose nedalyvavę konservatoriai ir opozicija plojo katučių.
Tačiau tai tik vienas mūšis. Opozicijai iššūkių netrūksta. Ramūnas Karbauskis vasario mėnesį teigęs, jog „mes patys su Darbo partija neturime apie ką šnekėt“, dabar aiškina, kad susitarimas su „darbiečiais“ tampa „tikrai labai realiu dalyku“.
Tiesa, jis apdairiai pažymi, jog tariasi Saulius Skvernelis. Tai gana gudrus ėjimas, nes iškilus bet kokioms problemoms, galės pirštu rodyti būtent į S. Skvernelį. O problemų bus. Tai rodo nuolatiniai opozicijos politikų kaltinimai metami vieni kitiems.
Tiesa, R. Karbauskis aiškina, jog tai bus susitarimas tarp frakcijų, o ne tarp partijų. Esą susitarimas tarp partijų vis dėlto nelabai įmanomas. Nežinia, ką bando apgauti R. Karbauskis, bet šitie ribų braižymai tarp partijų ir frakcijų, siekiant sukti uodegą, jau tampa apgailėtini.
Todėl bet kokie pasiekti susitarimai opozicijoje, tikėtina, bus gana trapūs. Bendro vardiklio paieškos, vargu, ar vyks sklandžiai. O tai jau bus valdančiųjų naudai. Jiems tvirta ir konsoliduota opozicijos atsvara būtų didelis galvos skausmas, kuo jau galėjome įsitikinti. Ir šis valdančiųjų suinteresuotumas turėti nevieningą opoziciją, garantuoja intrigas bei skaldyk ir valdyk politiką.
Tik valstybei toks nesvarumo būsenoje esantis Seimas daug gero nežada. Trapi dauguma, opozicijoje esantys nesutarimai ir galvojimas kaip išsilaikyti politinėje arenoje bei kituose rinkimuose grįžti prie valdžios, yra prielaidos ribotam Seimo darbo efektyvumui. Kitaip niekada ir nebuvo, bet pandemijos sąlygomis, turbūt kiek kitokio Seimo norėtųsi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
