Netiesa, kad vasarą nieko įdomaus nevyksta teisės srityje. Ispanijos konkurencijos institucija šią vasarą ėmėsi tyrimo dėl galimo konkurenciją ribojančio susitarimo tarp šešių šalyje veikiančių bankų (tarp jų – ir didieji „Banco Santander“, BBVA, „CaixaBank“). Nors dar nežinia, kuo baigsis šis tyrimas, pretekstas jį pradėti turėtų būti aktualus ir Lietuvos verslui. Mat tyrimo priežastimi tapo vieši vadovų komentarai apie būsimus kainų pasikeitimus.
Rengdamas konkurencijos teisės mokymus visada pabrėžiu, kad įmonių atstovų (ypač vadovų) vieši pasisakymai tam tikrais atvejais gali būti traktuojami kaip konkurenciją ribojantis susitarimas. Šiais laikais tam, kad įmonės būtų pripažintos sudariusios susitarimą, nebūtina jų atstovams susėsti už vieno stalo ir sutarti konkretų veiksmų planą. Tokiu susitarimu konkurencijos teisės prasme gali būti pripažinti ir atvejai, kai įmonės savo viešais pareiškimais eliminuoja netikrumą dėl to, kaip vystysis konkurencija rinkoje.
Vien faktas, kad toks tyrimas buvo pradėtas, parodo, kad tai nėra vien teorinė rizika, kaip ir įmonės teisininkų priminimai kitiems darbuotojams apie teisiškai korektišką viešąją komunikaciją nėra tušti pagąsdinimai.
Išsamesnė informacija apie Ispanijoje atliekamą tyrimą kol kas nėra viešai žinoma, tačiau įtarimai (dėl ko ir buvo pradėtas tyrimas) yra siejami būtent su bankų vadovų viešais pareiškimais apie jų bankų ateities sprendimus, susijusius su palūkanų dydžiu.
Kada ir kokie vieši komentarai gali tapti konkurencijos teisės pažeidimu? Deja, vieno aiškaus atsakymo, tinkamo visoms situacijoms, nėra. Įprastai tokiose situacijose keliamas klausimas, ar rinkos dalyvių vieša komunikacija nesukuria efekto, kokį sukurtų tiesioginis konkurentų susitarimas veikti rinkoje tam tikru būdu. Tarkim, tam tikru sutartu metu pakelti kainas ar nustatyti tam tikrą jų lygį.
Viena iš pagrindinių prielaidų, skatinančių konkurenciją, yra netikrumas dėl to, kaip elgsis kiti rinkos dalyviai. Jeigu tai yra dirbtinai eliminuojama, pavyzdžiui, iš anksto informuojant konkurentus apie ketinimus elgtis vienokiu ar kitokiu būdu, konkurencija taip pat gali būti eliminuota, nes konkurentai tiesiog nebejaus netikrumo, susijusio su tuo, kaip rinka reaguos į vieną ar kitą jų sprendimą.
Toks yra bendras vertinimo principas, tačiau konkretus jo pritaikymas praktikoje yra gerokai sudėtingesnis. Pavyzdžiui, fragmentuotose rinkose, kuriose veikia daug įmonių, tam tikras rinkos skaidrumas gali turėti priešingą, konkurenciją skatinantį poveikį. Be to, tam tikrais atvejais vieša komunikacija gali būti susijusi su objektyviu poreikiu informuoti klientus. Todėl tai, ar vieša komunikacija iš tiesų gali peraugti į konkurenciją ribojantį susitarimą, priklauso nuo daugelio faktorių – rinkos struktūros, komunikacijos turinio, atskleidžiamos informacijos aktualumo ir kitų konkrečiai situacijai specifinių aplinkybių.
Tačiau Ispanijoje pradėtas tyrimas atkreipia dėmesį į tai, kad oligopolinėse rinkose, kur dalyvių (konkurentų) nėra daug, vieša komunikacija apie ateities planus, susijusius su kainodara, visada kelia papildomų rizikų.
Todėl apie konkurencijos taisykles reikia galvoti ne tik pasirašant sutartis, bet ir rašant „postus“ socialiniuose tinkluose, sakant viešas kalbas, dalijant interviu. Tokių viešų pasisakymų turinį ir galimas jų teisines pasekmes turėtų vertinti ir viešai komunikuojantys įmonių vadovai, ir juos „prižiūrintys“ teisininkai, ir viešųjų ryšių specialistai, užtikrinantys, kad įmonės atstovai būtų matomi ir girdimi viešojoje erdvėje.
