Nuomonės

2021.03.07 10:07

Nerija Putinaitė. Šiųmečiai sovietiniai 80-mečių jubiliejai: kaip džiaugiasi ansamblis „Lietuva“

Nerija Putinaitė, VU TSPMI docentė, LRT.lt2021.03.07 10:07

Paslapčia vyliausi, kad vis dėlto nebus įstaigų ir organizacijų, kurios sovietų įsteigtos 1941 m. kaip jų politikos instrumentas, šiemet švęs ir džiaugsis savo 80-mečio jubiliejais. Viltis buvo tuščia. Skambiausiai apie numatomą ir vykstantį šventimą paskelbė valstybinis ansamblis „Lietuva“.

Tiesa, pernai lapkritį ne mane vieną nustebino Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra tarptautine konferencija, moksliniu seminaru atšventusi savąjį 80-metį. Lietuvos mokslų akademija, nešvęsdama paminėjo sukaktį, pripažino savos sovietinės istorijos represinę pusę.

Skambiai švenčiami jubiliejai rodo kelis dalykus. Pirma, laikomasi nuostatos, kad nors sovietinė valdžia darė blogus dalykus, bet sukūrė ir daug gero (palaikė lituanistiką, skatino kurti dainas ir šokius), o minimos organizacijos „padėjo išlikti“ tautiškumui ir kalbai, buvo tarsi rezistencinės. Antra, sovietų primesta steigimo data priimama drauge su sovietų primesta nuostata, kad sovietai lituanistinius tyrimus ar apskritai mokslą sukūrė iš nieko. Abu tie dalykai neatitinka tikrovės.

Sovietinė valdžia 1940–1941 m. Lietuvos TSR įvykdė tikrą administracinę revoliuciją. Buvo uždarytos visuomeninės organizacijos, pervadinamos įstaigos ir organizacijos. Buvo įsteigta ne viena nauja organizacija, tiesiogiai susijusi su sovietiniais valdymo ir kontrolės mechanizmais, analogiškais veikusiems sovietinėje valstybėje. Tuomet buvo įsteigtos ir mano minimos įstaigos. Liaudies dainų ir šokių ansamblis įsteigtas dar 1940 m., pirmą koncertą surengė 1941 m. vasarį. Lietuvių kalbos katedra – 1940 m. rudenį, o Lietuvos mokslų akademija – 1941 m. sausį.

Įstaigos turėjo labai aiškią paskirtį. Jos monopolizavo ir kontroliavo veiklos lauką, kuris joms buvo skirtas. Pradžioje jose dirbę žmonės mėgino švelninti totalitarinės galios ideologinį spaudimą, bet galiausiai turėjo nusileisti. Mokslų akademija (o ir katedros universitete) vykdė mokslinių tyrimų ideologinę kontrolę, diegė sovietinį mokslą, kontroliavo mokslininkus, kurie tuos tyrimus vykdė. Ji iš mokslo lauko išmesdavo „netinkamus“ mokslininkus, kurie neretai atsidurdavo tremty ar tegaudavo darbininkų darbą.

Liaudies dainų ir šokių ansamblis (dabartinis „Lietuva“) buvo pavyzdinis ansamblis, kurio padedama buvo kontroliuojama lietuviškoji tautinė raiška. Jis buvo įsteigtas pagal sovietinį jau ir kitur egzistavusį tokių ansamblių pavidalą, vysčiusį tipišką tautinės kultūros stilizaciją. Ansamblio choreografė Marija Baronaitė dar prieš karą vyko į Maskvą mokytis statyti tautinius šokius. Vėliau buvo statomi tautiniai šokiai sovietinėmis traktorininkų, paukštininkių ar kukurūzų temomis. Ansamblis greta tautinių dainų ir šokių ar net tautinių montažų, tokių kaip „Joninės“, ne mažiau parengė teminių ideologinių montažų, skirtų darbui, karui. Vienas montažas buvo skirtas specialiai Stalino jubiliejui ir Stalinui asmeniškai parodytas Maskvoje. Už tai 1950 m. ansamblis pelnė aukščiausią galimą to meto įvertinimą – Stalino premiją. Ansamblis buvo tapęs sovietiškai tautinio meno, susiejusio tautinius elementus su sovietiniais motyvais, laboratorija. Proginiai koncertai su tautiškai skambančiomis dainomis ir šokiais šlovindavo sovietinę tikrovę. Pagal jo pavyzdį buvo kuriami ir visų kitų Lietuvoje sukurtų meno saviveiklos kolektyvų repertuarai. Tautiškumas nebuvo koks branduolys, kurį ansamblis išsaugojo. Tai dažniausiai buvo dekoras sovietiniams turiniams.

Skambiai švenčiami jubiliejai rodo kelis dalykus. Pirma, laikomasi nuostatos, kad nors sovietinė valdžia darė blogus dalykus, bet sukūrė ir daug gero (palaikė lituanistiką, skatino kurti dainas ir šokius), o minimos organizacijos „padėjo išlikti“ tautiškumui ir kalbai, buvo tarsi rezistencinės.

Ansamblis atliko daug funkcijų. Pokariu, kai lietuviai stengėsi ignoruoti rinkimus, jis labai aktyviai dalyvavo rinkiminės agitacijos renginiuose, kuriuose šokdavo tautinius šokius ir dainavo tautines dainas. Taip pat ir rinkimų dienomis ansambliečiai šokdavo ir dainuodavo rinkiminiuose punktuose, kad pritrauktų rinkėjus ir kurtų jiems gerą nuotaiką. Vykdavo ansamblis ir į su kolektyvizacija susijusius minėjimus.

Be ansamblio neapsieidavo joks sovietinių iškilmių minėjimo koncertas ar eisena, kuriose jis reprezentuodavo ir lietuvių tautos santykį su sovietų valdžia. Ansamblis, ypač pradedant šeštuoju dešimtmečiu, vis labiau tapo „reprezentaciniu“ už Lietuvos TSR ribų. Pristatė lietuvių liaudies džiaugsmą ir klestėjimą kitoms sovietinėms respublikoms ir socialistinės erdvės šalims.

Ansamblio repertuaras buvo pajungtas sovietinės valdžios tikslams. Jo esmė buvo susieti tautiškumą su sovietiškumu. Ansamblio stilizacijos buvo grubios, nepaisė tautinio savitumo. Tai, kas dabar vadinama tautinės kūrybos „aukso fondu“, buvo tam tikros vieno pavidalo tautinės stilizacijos produktas. Negalima neigti, kad ansamblyje kūrė talentingi chorvedžiai ir choreografai. Jų talentas lėmė, kad ansamblio sintetinė sovietiškai tautinė produkcija nebūtų visiškai atgrasi visuomenei. Tačiau jų talentas reiškė, kad ansambliui buvo skiriami ir ryškūs ideologiniai uždaviniai.

„Lietuvos“ ansamblio sovietiniam pavidalui ir vaidmeniui čia skyriau daugiau dėmesio, nes jam labiausiai iš minimų įstaigų sovietinė praeitis yra ne našta, o džiaugsmas. Iš tos ilgos ir gana vienareikšmės istorijos jis teprisimena „naujų sceninių formų paieškas“, repertuaro plėtrą ir „aukso fondą“. Ansamblio vaidmenį sovietizuojant visuomenę tesieja su tam tikrais privalomais duoklės kūriniais, kuriuos atlikus paskui jau galėjęs nevaržomai veržtis tautiškumas. Ir tai yra labai supaprastintas jo veiklos paveikslas.

Ansamblis kažkiek yra pasikeitęs, bet švęsdamas jubiliejų ir džiaugdamasis savo istorija, jis džiaugiasi sovietiškai niveliuotu tautiškumu ir būdais, kuriais tautiškumas buvo įdarbintas sovietinio režimo tikslams.

80-metis vienareikšmiškai reiškia datą, kai lituanistikos mokslai, mokslas bendrai, kultūra buvo ideologizuoti, tapo instrumentais sovietinės valstybės politikai vykdyti, kontroliuoti ir perkurti tautiškumą, jį pasitelkiant sovietiniam smegenų plovimui, kontroliuoti mokslo tyrimus, atmesti tuos, kurie netinkami ideologinei politikai vykdyti.

Sakysite, o ką daryti įstaigoms, kurios buvo įsteigtos sovietų valdžios, ir kurios vis dėlto nemažai ką gero duoda Lietuvai šiandien? Bent kai kurioms įstaigoms galima būtų pasiūlyti atvirai žvelgti į savo istoriją ir nesilaikyti sovietų primesto steigimo fakto. Kartu neprisirišti prie sovietų primesto vaidmens. Būtent sovietinė valdžia didžiosios dalies įstaigų steigimą pateikė kaip „naują“: tarsi nei mokslo, nei lituanistikos iki sovietinio meto Lietuvoje nebūtų buvę. Sovietinės įstaigos nebuvo steigtos iš nieko. Naujos sovietinės įstaigos radosi vietoj uždarytų senų, tam tikra prasme parazituodamos jų sąskaita. Lietuvos mokslų akademija savo tikrąjį steigimą gali sieti su 1939 m. kovo 6 d., kai Kaune buvo įsteigtas Lituanistikos institutas. 1940 m. Kaune jis buvo uždarytas, jo fondai, profesoriai persikėlė į Vilnių. Ir būtent jo pagrindu, o ne ant plyno lauko, buvo steigiama ir sovietinė Lietuvos TSR mokslų akademija.

Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros ištakos yra Vytauto Didžiojo universitetas. Universiteto fakultetus uždarius Kaune, profesoriai ir medžiaga 1940 m. persikėlė į Vilnių. Tad katedros steigimo data turėtų būti 1922 m. pavasaris.

Šiais metais sukankantys 80-mečio jubiliejai daugeliu atvejų yra tik pervadinimo ir perstruktūravimo 80-jubiliejai. Sovietinė valdžia primetė įstaigų steigimo datas. Net ir dabartinis Vytauto Didžiojo universitetas šiandien savo atsikūrimo istoriją pateikia taip, tarsi sovietams uždarius universitetą, jis toliau veikęs išeivijoje, Lietuvoje atvėrus 50-ties metų juodąją skylę. Kažin ar labai įstaigų Vilniuje savigarbą žeistų pripažinimas, kad kelios įstaigos Lietuvoje turi tas pačias ištakas ir tas pačias steigimo Kaune datas. Kitais metais galėtume atšvęsti kai kurių Lietuvos mokslo įstaigų, esančių Vilniuje ir Kaune, šimtmečius.

„Lietuvos“ ansambliui šis atminties sugrąžinimo veiksmas veikiau negaliotų. Jo tam tikras ištakas galima matyti Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose, įsteigtuose 1935 m. Čia tautinius šokius ir žaidimus kūrė M. Baronaitė. Vis dėlto 1940 m. pabaigoje ansamblis iš tiesų buvo įsteigtas beveik iš nieko, pagal analogiškų sovietinių ansamblių pavyzdį. Išaugintas iki pavyzdinio ne vien Lietuvos TSR, bet ir vadinamoms Pribaltikos respublikoms. Ansamblis kažkiek yra pasikeitęs, bet švęsdamas jubiliejų ir džiaugdamasis savo istorija, jis džiaugiasi sovietiškai niveliuotu tautiškumu ir būdais, kuriais tautiškumas buvo įdarbintas sovietinio režimo tikslams.