Nuomonės

2021.01.31 17:25

Egidijus Aleksandravičius. Mįslių mįslė (II): iš gerovės – tik šešėlis?

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude, LRT.lt2021.01.31 17:25

Prieš keletą savaičių (nežinau, kada komentaras pasieks skaitytojus) mūsų viešojoje erdvėje šmėkštelėjo kelios žinutės apie vyriausybėje svarstytą buitinį pandemijos Lietuvoje klausimą: iš kur paimsime pinigų susimokėti už valdžios sprendimus kovojant už mūsų ir jūsų sveikatą?

Prieš stveriant jautį už ragų – vertas kartoti perspėjimas: kai kas nors paskelbiama itin susiaurėjusioje ir nelabai patikimoje mūsų žiniasklaidoje, turi susitaikyti, kad tai gali būti (a)tikras ir suprantamas faktas; (b) geros ar blogos komunikacijos kūrinys; (c) visiška nesąmonė, paskelbta nepajėgių suprasti, ką ji reiškia, autorių, paruošėjų ir redaktorių. Gali būti ir kitokios kilties informacijos, bet labai pasistengus viską įspraustume į šias tris masinės informacijos Prokrusto lovas.

Čia ne pati mįslė, o tik perspėjimas, kokią informaciją turiu, tokią ir svarstau. Kaip juokaujama lietuvių turguje, apie kurį kalbėsime toliau, už kiek pirkau, už tiek parduodu. Naujojo duomenų mokslo vaisius raškydami ir modeliuodami politiką vienos statistinės eilutės pagrindu artėjame prie pavasario. Saulei kylant šalia sergančiųjų statistikos vis stipriau aidi klausimas: kiek visa tai mums visiems kainuos ir kas kam už tai sumokės? Ne vien mus, lietuvius, tai liečia. Tačiau vienas iš didesnių skirtumų nuo likusio (bent jau Vakarų) pasaulio – rišlus tų klausimų nušvietimas įvairesnių požiūrių nevengiančioje spaudoje, kuriai nereikia prižiūrėtojų. Faktas: dalis pasaulio turtuolių tampa dar turtingesni, o skurdo dugnas mūsų akyse leidžiasi be prognozių, kur jis sustos. Negi tokioje akistatoje su tikrove pradėsi ramintis žinia, kad Lietuvoje socialiniai kontrastai (ir skurdas) taip lenkia beveik visus europiečius, kad gal nebus, kur grimzti?

Štai dabar išmušė mįslės valanda. Jau žinant, kaip pradingę savo dvaruose valstiečiai ir policininkai prikeverzojo biudžeto eilutes, pradedama galvoti, kas spausdins pinigus testams ir vakcinoms įsigyti. Valdžia (jei, pabrėžiu, tikėsime pranešimų gyventojams draikalais) prabilo apie tai, iš kur imsime pinigus. Tada atsigręžta į neseną patirti ir prabilta, kad paimsime juos iš mistiško šešėlio. Nuo jausmų neslepiančios premjeres kabineto pusės ataidėjo žinia, kad bus reikliai pasižiūrėt į lietuvių turgų. Tarsi tai būtu ne rūpestingos šeimininkės, o krizių premjero A. Kubiliaus finansų ministrės komunikacijos perlas. Paimsime pinigų iš turgaus šešėlio ir tada – nesiginčijant su prezidentu – kartu eisime link gerovės valstybės? Kaip?

Visiems aišku, kad didžiojo verslo už šešėlio skverno nelabai patampysi. Perkels verslus, kur saugiau ir mažesni mokesčiai. O štai turgaus prekiautojų – kurių daug, bet juk jie beviltiškai silpno balso – mokesčių rojaus vartai užkelti. Moteriškė su morkų krepšeliu, ar vyriškis savo drožtus šaukštus už kelis eurus parduodantis – štai kur mūsų išsigelbėjimas. Ironizuoju, žinoma, bet be ironijos paskęstume tikrame liūdnume.

Saulei kylant šalia sergančiųjų statistikos vis stipriau aidi klausimas: kiek visa tai mums visiems kainuos ir kas kam už tai sumokės? Ne vien mus, lietuvius, tai liečia.

Pandemija bus kliūtis bet kokiems gerovės valstybės pažadams. Nedarbas vers daugiau žmonių verstis kaip išmano. Turgus didės. Mažųjų šešėlių sangrūda ties turgaus patvoriais išaugs – tai gal turėsime džiaugtis ir ieškosime mažųjų kasos aparatų? O gal nupirksime (kompensuosime) visiems iš mokesčių mokėtojų pinigų? O gal paliksime pakantoje, tik žiūrėsime, kad savo šešėliuose besiverčiantys ir mokesčių nemokantys varguoliai nestovėtų eilėse prie socialinių išmokų? Tai dar įmanoma ir dar pakenčiama. Palikime tuos šešėlius mūsiškiams, kuriuos ir suvarėme į tas socialines patvores. Ne šventu pirštu, bet visų buvusių valdžių politikos dėka. Norisi tikėti, kad ne vištvagių gaudymui bus mestos visos jėgos, kai nustosime kontroliuoti, kas į kurį kaimą važiuoja.

Mano ribotu išmanymu, ieškant protingų ir socialiai empatiškų ūkio pri(si)kėlimo priemonių, reikia smarkiau naudotis smegenimis. Tikrai, neatrodo, kad jų dabartinei vyriausybei labai trūktų. Regisi vienas kitas patikimas charakteris, o ir sveikatos apsaugos ministras moka ne tik skaičiuoti. Tad mįslių mįslę išprovokavusi žinia apie pandemijos išlaidų apmokėjimą pinigais, kuriuos ištrauksime iš turgaus šešėlio, greičiausiai yra tik blogai dirbančio brangaus komunikatorių būrio neapsižiūrėjimas. Dviejų ekonomistų – prezidento ir premjerės – valdymo laikais tikėtinas rimtesnis politikos svarstymas. O jis būtinai reikalingas, kad neimtume sapnuoti, kad būsima mūsų visų gerovė – tik iš šešėlio.

Vietoje moralo – du seni anekdotai. Vienas apie galimą pragyvenimą iš tuščių butelių pardavimo (reikia daug gerti, kad pavyktų). O kitas apie seno indėnų vado Čingandžiuko (nelietuviško vardo rašyba gali skirtis) pranešimą genčiai. Gentie, – kreipiasi į saviškius vadas – turiu dvi naujienasvieną gerą, o kitą blogą. Kurią sakyti pirmiausiai? Gentis rėkia už pirmą. Gentie, – tęsia vadas. – Baltaveidžiai iššaudė visus bizonus ir mes per žiemą turėsime krimsti meškos šūdą... Nuvilnija tarp vigvamų liūdnas atodūsis. Sakyk, vade, gerąją... Gentie, mes turėsime daug daug meškos šūdo... Ir tiek.

Maldauju atleidimo tų, kuriems tie juokai atsibodę. Ir tų, kurie palaiko senas cenzūrinės kalbos formas. Bet juk žodžių iš dainos neiškirpsi... Ne tie laikai

Populiariausi