Nuomonės

2020.12.22 17:32

Egidijus Aleksandravičius. Tamsybė baisiau už karą

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude, LRT.lt2020.12.22 17:32

Artėja Kalėdų šventė, panirusi į tokią pandeminę tikrovę, kurioje tamsos yra daugiau nei galėtų būti. Tikėjimas ir pasitikėjimas pastatyti prieš sieną su užrašu: 100% žinome tik viena – nieko nežinome 100%!

Kai neaiškumas, nežinomybė ir nerimas tampa nepakeliami, žmogus isteriškai siekia paaiškinimo ir supratimo. Ta būsena yra gilus tikratikio fanatiškumo šaltinis. Jau kuris laikais socialinių tinklų gentims dramatiškai plečiantis, o viešai erdvei skirstantis į atskirus nesusiliečiančius veidaknygių getus, tradicinės žiniasklaidos laukas vis labiau darėsi temstančia dykuma.

Pandemija visa tai pagreitino ir sustiprino. Akiratis susitraukė iki kelių temų spaudoje. Koronos skaičiai, vyriausybės sprendimai, patiekalai ir šis tas iš lytinio gyvenimo. Nors tarsi suprantama, kad gyvenimas tęsiasi, tačiau viskas atiduota kontrastingos juodai-baltos optikos viešpatystei. Gilios raiškos spalvos jau kaipo ir ekranų, o ne mūsų gyvenimo ypatumas. Viskas tik taip ar ne, tik 0 ar 1. Tendencija bendra, bet tie, kurie valdo Lietuvos viešąją erdvę viską tikrai žino 100%.

Lietuviams svarbią gruodžio 17 d. VDU Lietuvių išeivijos instituto ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus organizuota konferencija Vytauto Kavolio pėdsakai intelektualiniame lietuvių žemėlapyje prasidėjo prieš 90 metų gimusio lietuvių mąstytojo ir sociologo žodžiais, tapusiais programos motto: Visa, ką galima protingo Lietuvai pasiūlyti, yra individų galvojimas ir iš jo kylančios pastangos. Svarstau, kada lengviau ir kada svarbiau buvo galvoti – 1992-siais, kai Kavolis tuos žodžius ištarė, ar dabar, laukiant Kalėdų. Negalvojančio aktyvizmo aritmetikos šiandien, regis, yra daugiau. Prieš 28 metus pačiame pereinamojo laikotarpio dugne mes dar ginčijomės, o dabar – jau viskas aišku. Tačiau ligos neturėtų būti negalvojimo sąlyga. Negana, kad ryžtingai ir įsakmiai skirstome visus tik į vakserius ir antivakserius. Dar blogiau, kad visus abejojančius ir svarstančius pirmieji prirašo antriesiems.

Kada iš tikslaus matematinio samprotavimo atimama sudėtinga logika, o paliekama tik statistika, o iš Konstitucijos ir įstatymų lieka tik įsakymai, galvojimas tampa kaip ir nereikalingas. Draudimams didelio proto nereikia. Tik plika galia čia svarbi. O štai įvairiaspalvėms pasekmėms numatyti, stebėti, ir prisikėlimo planams kurti galvojimas ir intelektualumas yra būtini. Čia tik asilas galėtų įtikėti mumis, neva, nuoširdžiai besirūpinančių bankų analitikų pranašystėmis. Kur tie būtinieji dalykai viešojoje erdvėje, toje laisvoje laisviausioje mūsų žiniasklaidoje, kurios laisvė jau dabar panašėja visai laisvai krentantį akmenį? Iš kokių keturių-penkių žinių per dieną šiandien ta erdvė susideda? Kiek joje vietos tam, ko nežinome net ne 100%, o 70%?

Pandemija visa tai pagreitino ir sustiprino. Akiratis susitraukė iki kelių temų spaudoje. Koronos skaičiai, vyriausybės sprendimai, patiekalai ir šis tas iš lytinio gyvenimo.

Dabar jau ne duonos ir žaidimų, bet aiškumo ir žaidimų reikalauja minios. Kas patenkins paprasto raštingo lietuvio lūkesčius ir pandemijos akivaizdoje imsis aiškintis teisines valdžios įsakymų peripetijas? Štai lenkuose tarp kovo ir gruodžio paskelbta apie tai ne tik dešimtys rimtų straipsnių, bet pasirodė net kelios knygos. Arba dar labiau svarbu: kas imsis platesnių aiškinimų, kaip veikia testai, kurių kone trečia dalis yra nepatikima. Gal vieniems rūpi ir tai, kiek jie kainuoja, kokia rinkos pasiūla ir kaip ministro Verygos buvo pasirinkta, bet man žymiai svarbiau tai, koks yra aritmetinės (specialiai vartoju šį žodį) statistikos patikimumas ir politinių sprendimų algoritmai, kai tokia dalis testų rezultatų yra išskydę? Vyriausybių manipuliavimo statistika tema yra dėmesio centre visoje Europoje, bet Lenkijoje apie tai garsiai kalba net Senato pirmininkas. Greičiausiai kokiame nors virtualiame burbule yra profesionalių samprotavimų apie tai, bet kas, jei nesi to burbulo giminės narys?

Galima būtų klausimus vardyti iki Kalėdų, nors akivaizdu, kad atsakymų pagal asmenines išgales reiks ieškoti kitakalbėje spaudoje. Peršu mintį, kad galvojantis išsilavinimas padeda pakelti užgriuvusių neaiškumų girnapusę. Pasaulis pasidarys kiek aiškesnis, bet lietuvių apšvieta ir savos šalies bėdos kito pasaulio žiniasklaidos nedomins. Tad kuo sklaidyti abejones, gilinti su(si)pratimą ir atsakinėti į dorus bei teisėtus klausimus. Skaityti geras knygas? Kai kurie leidėjai Lietuvoje pripažįsta, kad knygos perkamos smarkiau, nei prieš metus kitus. Tačiau nėra duomenų, ar jos karščiau rašomos ir giliau siekia.

Suprantu, kad prieš šventes teigiant, kad tamsybė yra baisesnė už karą, nepasakoma nieko labai naujo ir nieko labai gero. Tačiau tai tik pusė intencijos. Šventėms kantraus proto linkėdamas, esu pasirengęs pasidalyti svajonei, kad nauja ir ašaras rodyti nevengianti valdžia susimąstys ir ims ieškoti būdų paremti rimtą turinį kuriančią žiniasklaidą.

Per paskutinį dešimtmetį matėme, kaip nesunku ją parklupdyti, pakėlus mokesčius ir padarius priklausomą nuo valdžios komunikacinių poreikių. Bet oficialiam PR ryjant dorą žurnalistiką tamsos akivarai tik padidėja. Tai turėtų būti susieta su pandemijos stabdymo ir visuomeninių pasekmių įveikos programa. Susiprotėjusiems ir sąmoningai užsidariusiems lietuviams turėtų būti prieinamas jautresnis, gilesnis, žmogiškesnis ir nuo bukaprotinimo apsaugotas turinys. Kitaip visi greitai atsidursime rizikos grupėje, kuri nuo amžiaus nepriklauso. Nežinau, kaip tai padaryti, bet tikiu, kad dabar laikas galvoti. Juk mūsų Kalėdos visada buvo tikėjimo stebuklu šventė.