Nuomonės

2020.11.01 17:55

Egidijus Aleksandravičius. Uždrausta mirtis

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude, LRT.lt2020.11.01 17:55

Vėlinių išvakarėse ligos užkratas reiškia kažką kita nei Velykų rytą. Turiu galvoje ne tiek 2020 statistiką, bet gilesnę labiau ar mažiau tikinčiųjų tradiciją. Ir daugelio šiuolaikinių mąstytojų pastebimą dabarties bruožą – mirties temos išstūmimą iš mūsų viešojo gyvenimo erdvės. 

Nereikia net specialių istorijos knygų, kurių iš tiesų gana daug prirašyta, kad pajustume senovėje ir dabar susiklosčiusio žmogaus santykio su mirtimi skirtybes. Gal dar mename savo senelių posakius ir elgesius. Ne, ne tai, ką dar I Pasaulinio karo laikais kokie nors svetimšaliai vokiečiai su nuostaba Lietuvoje aptikdavo (tarkim, paskutinei kelionei pasiruoštus karstus trobos palėpėje), bet tokį paprastą savo gyvenimo baigtinumo jausmą, kuriame mirtis tarsi priklausė ne tik mirusiesiems protėviams, bet ir gyvenantiesiems palikuonims.

Paviršutiniškai sekuliarizacijai susimaišius su paviršutinišku tikėjimu, moralinei kultūrai pralaimint prieš įtakingas daiktiškojo gyvenimo sėkmės istorijas, o dar pakliuvus į elektroninės regimybės žabangas ir nebeįstengiant kantriai mąstyti, pirmiausiai pradėjome gyventi taip, tarsi galėtume amžinai gyventi. Ir – kas dar svarbiau – pamesdami iš galvos tokį, atrodytų, paprastą išminties žodį, kurį mėgsta kartoti drąsus filosofas Mykolas Drunga: Ne taip svarbu kiek, svarbu kaip. Kaip gyveni savo gyvenimą.

Kažkada nesenai Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė periodiškai kas penkeri metai rengiamo tyrimo apie žmonių amžiaus trukmę ir bendrąją sveikata išvadas. Visumoje gyvename vis ilgiau. Kartu su tuo susimąstyti verčia ūgtelėjęs skaičius – tai metai, kurie vidutiniškai skiria sveiką pirmąją mūsų gyvenimo dalį ir tą antrąją – nuo pagausėjusių ligų senatvės pradžios iki to momento, kada mus prisimena per Vėlines. Ilgėja tas nerimo kupinas gyvenimo tarpas, kuris skirtingose šalyse ir skirtingose tradicijose yra labai aiškiai atpažįstamas.

Vidutiniam Lietuvos inteligentui tai reiškia TV ekranus užplūdusius besišypsančių vaistininkų veidus reklamose, arba susigaudymą, kad dantis deramai susitvarkyti daugeliui mūsų reiškia viso darbingo gyvenimo santaupų atidavimą į kitas rankas. Moraliniai svarstymai, dvejonės dėl to, kokiu greičiu ir kokiu mastu big farma (didžioji vaistų pramonė) arba ateityje ir įsivaizduojama big med (t.y. globali sveikatos apsauga, kuri niekur nėra ir niekad nebuvo nemokama, skyrėsi tik mokėjimo formos) virsta pelningiausiu verslu, vis labiau visus žmones ir ištisas šalis skirstančiu į mokius arba nelabai mokius. Tikslinė šio didžiojo verslo grupė savanoriškai plečiasi. Ar šitas verslas kartu su bankais, ar valdžia mumis labiau rūpinasi?

Kažkaip neapleidžia mintis, kad Vėlinės ar net komercializuotai linksmas amerikiečių Helovinas yra ne tik vėlių ir mirusiųjų, bet ir tikrus, gyvus gyvenimus gyvenančiųjų laikas.

Ir štai pandeminės Vėlinės. Patarimas arba – kietos rankos ilgesio minioje – įsakymas vengti susibūrimų kapinėse. Kažkur, užslėptame sąmonės kampe paslėptas žmogaus ir jo mirties laisvės klausimas. Absurdo priemaiša – mintis, kad koks nors algoritmais ir kokios-tik-nori statistikos burtais įtikėjęs valdžios statistas pasiūlys įstatymą, kuriuo numatoma griežta bausmė mirti panorusiam gyventojui. Juk anksčiau savižudžius tik už kapinių tvoros pakasdavo, ar ne? Covid-19 iš tiesų yra iššūkis mums ir mūsų valdžioms.

Tačiau už didžiosios elektroninės kinų sienos falcetu skambant argumentams, kad komunistinė diktatūra geriau kovoja su liga, nei liberalios demokratijos šalys, negalinčiose užmiršti šventų žmogaus teisų, junti svyruojančias mūsų, vakariečių, požiūrių svarstykles. Pamažinsim demokratijos vardan metais ilgėjančių mūsų vidutinių žmonių vidutinio gyvenimo trukmės?

Pamenu vienų labai kilnių laidotuvių sceną. Palydėjome sovietų kalėjimus ištvėrusią kantrią ilgaamžę. Grįžom lėtai nuo šviežiai supilto kapo link tipiškų lietuvių kapinių vartų kartu su lazdele pasiramsčiuojančia velionės bendražyge iš antisovietinio pogrindžio laikų. Mums praeinant prabangų ir kruopščiai prižiūrėtą kapą pripratusi mirčiai tiesiai į akis žvelgti moteris tarė: kad mes taip mylėtume žmones, kol jie gyvi...

Kažkaip neapleidžia mintis, kad Vėlinės ar net komercializuotai linksmas amerikiečių Helovinas yra ne tik vėlių ir mirusiųjų, bet ir tikrus, gyvus gyvenimus gyvenančiųjų laikas. Jame protėvių pagarba gali susiliesti su drąsiais mūsų pačių prasmingos būties apmąstymais. Net jei mirtis būtų uždrausta.

Taip pat skaitykite

Populiariausi