Iš karto perspėju, kad šis tekstas nėra nukreiptas prieš kaukių nešiojimą pandemijos metu ir net valdžiai prisakius. Tik atsisakau perdėto rimtumo, nes galvoju, kad gyvuliška baimė nieko gero mums neduoda. Žinoma, pasakys didesnis už mane skeptikas, baimė yra autoritarinių polinkių valdžiažmogio svajonė. Arba kad minios žmogui be baimės dažniausia sunku susiorientuoti, kaip verta gyventi.
Žinoma, pasakys didesnis už mane skeptikas, baimė yra autoritarinių polinkių valdžiažmogio svajonė. Arba kad minios žmogui be baimės dažniausia sunku susiorientuoti, kaip verta gyventi.
Tad nieko prieš kaukes – medicinines, savadarbes ar dizainierių padarytas – neturiu. Kartais, užmetus akį į TV žvaigždžių išieškotas plastiko skydelių formas, net nusistebiu, kodėl į madą negrįžta skrybėlaitės su vualiais. Plastikas, kapronas ir išradingumas pagelbėtų toms, kurios baiminasi, kad kaukės nepriaugtų prie veido. Kita vertus, regis, yra žmonių, kuriems kaukės tinka.
Po tokio įžanginio ir šypsena lydimo žodžio eisiu prie komentaro esmės. Nežinau, kaip jums, garbieji skaitytojai, bet man jau kuris laikas neduoda ramybės įspūdis, kad iš po kaukių tariami žodžiai darosi sunkiau suprantami, prašosi pakartojami, ir tai be didelės sėkmės. Žinoma, mažėja ir galimybių su kuo nors kalbėtis be kompiuterio ar telefono tarpininkavimo. Bet vis tik jos visiškai neužsidarė. Rečiau, bet einu į kaimynystėje įsikūrusį „Rimi“. Elgiuosi kaip įpratęs. Iš matymo pažįstamoms pavargusioms pardavėjoms kokį linksmą klausimą užduodu, juokelį lepteliu. Ir ką? Ir čia imu pastebėti, kad daug kas pasikeitė. Atsakas jau kitoks: susierzinimo gaidelė, nervingas žestas, tylos pauzė.
Peršasi gana paprasta mintis, kad pro kaukes prasiskverbiantys žodžiai ne tik, kad sunkiau girdimi, bet dar mažiau suprantami. Juk nelieka veido kalbos. Pasislepia šypsenos, mimikos, mūsų kultūrai, ilgus dešimtmečius pratintai prie ezopinių užuominų, gyvų ženklų sistemos. Beveik norėčiau pamatyti kokį nors didaktinį perfomansą, kuriame lietuviško teatro aktoriai kalbėtų pro nosis ir burnas dengiančias kaukes ir bandytų išreikšti emocinį turinį. Akys – veido atspindys, bet sutikime, norint jį skaityti kaip subtitrus gyvai kalbai, pačiam reikia turėti geras akis. O jei neturi?
Tad kaukės verčia rimtai gręžtis prie klausimų, kurie ir be kaukių retsykiais kildavo. Pagaunu save, kad iš senų ir liūdnų laikų atklystantis polinkis šnekėti užuominomis, užsižaisti semantiniais skilinėjimais, ironijos ir metaforos mišiniais paveikia ir dabar tariamus sakinius. Kartais gal jau ir nebejaučiant, kad tai, kas buvo juokas vėlyvame sovietmetyje, nustoja prasmės šiandien. Juk kalbėjimas su veidą dengiančia kauke tarsi prašo, kad už kadro tuoj pasigirstų nematomos auditorijos juokas – nuoroda žiūrinčiam ir klausančiam. Bet juk gyvenimas nėra plokščias TV serialas.
Pasislepia šypsenos, mimikos, mūsų kultūrai, ilgus dešimtmečius pratintai prie ezopinių užuominų, gyvų ženklų sistemos
Ar kaukės ir net pasitaikantys kaukių baliai gali priversti mus keisti savo kalbinius įpročius, mažiau rūpinantis kirčiavimu, bet daugiau logika? Ar tai į gera, ar į bloga? Tikiu pirmu: kai vaizdas ir veidas pasislepia, sakinio vertė išauga. Čia lyg lygintum Lietuvos radiją su Lietuvos televizija. Bent jau mano įsitikinimu, radijas tradiciškai turi daugiau prasmingo turinio galimybių. Joks vaizdas neužstoja minties. Ne, nesiūlau investuoti į išskirtinai garsines medijas. Bet tikiu, kad kaukėtoje bėdoje galime keistis geryn. Juk taip pasiilgome supratimo.
