Žodžio laisvė nereiškia, kad galima kalbėti bet ką, kas pakenktų kitiems: tarkime, žmonių pilname teatre per spektaklį sušukti „Gaisras!!!“. Beje, šį linksmą pavyzdį aptikau domėdamasi JAV Konstitucijos įstatais. Taigi, net laisviausiomis save laikančiose santvarkose žodis yra laisvas tik tiek, kiek tai numato įstatymas.
Kitaip tariant, galima sakyti ką nori, tačiau visada egzistuoja tą sakymą apibrėžiantis „bet“ – sąlygos, kurioms esant žodis tampa nusikaltimu.
Šią savaitę JAV prezidentą Donaldą Trumpą vienas po kito užblokavo socialiniai tinklai: „Twitter“ (ten jis turėjo 80 mln. sekėjų), „Facebook“, „Instagram“ ir „Snapchat“. Taip nutiko, nes dabartinis JAV prezidentas nesilaikė socialinių tinklų naudojimosi taisyklių ir kurstė smurtą. „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas rašė: „Šokiruojantys pastarųjų 24 val. įvykiai (kalbama apie Kapitolijaus šturmą, aut. past.) aiškiai pademonstravo, kad prezidentas Donaldas Trumpas ketina jam likusį prezidentavimo laiką kliudyti taikiam ir teisėtam galios perdavimui išrinktam jo įpėdiniui Joe Bidenui.“ Toliau penkių pastraipų ilgio „Facebooko“ įraše M. Zuckerbergas dėsto, kad leisti Trumpui toliau naudotis socialiniais tinklais yra per didelė rizika, todėl jo paskyros sustabdomos bent jau iki naujojo prezidento inauguracijos.
Čia iškyla dilema. Atrodo, nesunku suprasti, kad neapykantos kurstymas turėtų būti pažabotas. Tačiau pats pažabojimo aktas, rodos, savo esme patronizuojantis, kiekvieną informacijos gavėją traktuojantis kaip naivų individą, kurį tas neapykantos kurstymas išsyk paskatins nekęsti drauge. Tačiau kartu čia netenkama reikšmingos prieigos prie informacijos. Pavyzdžiui, antropologinio smalsumo vedina prieš gerą savaitę „Facebooke“ mėginau surasti vieno ryškiausių JAV Kapitolijaus šturmo dalyvių – ragais ir kailiais pasipuošusio Qanono Shamano anketą. Norėjau pažiūrėti, kaip tokie žmonės mąsto, kuo gyvena, kaip save pozicionuoja virtualybėje. Manau sutiksite, kad tai yra sociologiškai vertinga informacija.
Tačiau vos įvedus šio veikėjo vardą, vietoje jo paskyros mano kompiuterio ekrane iššoko langas su įspėjimu, kad ieškau pavojingos informacijos. Ši informacija laikoma pavojinga preziumuojant, kad aš, kaip vartotoja, neturiu kritinio mąstymo ir Shamano ieškoti galiu tik jam prijausdama. Šalia įspėjimo buvo nuoroda į keletą publikacijų apie tai, kaip sklinda netikros žinios. Paties Qanono Shamano (tikrasis jo vardas yra Jake Angeli) paskyros man taip ir neteko pamatyti.
Vis dėlto šiuo atveju nerimą kelia tai, kad politinė galia ima koncentruotis Silicio slėnyje.
Ką aš manau apie D. Trumpo pašalinimą iš socialinių tinklų? Visų pirma – būti juose nėra nei jo, nei kieno nors kito prigimtinė teisė. Socialiniai tinklai yra privačios įmonės, kiekviena turinti savo taisykles. Man patiko vienos Lietuvoje su socialiniais tinklais dirbančios rinkodaros specialistės palyginimas, kad apsistoję viešbutyje paisome ten vyraujančių taisyklių ir politikos – nerūkome, nesivežame šunų ir koridoriais nevaikštome nuogi. Todėl ir socialinius tinklus vertėtų traktuoti tarsi virtualų viešbutį, kuriame norint būti tenka paklusti jų politikai.
Nesu D. Trumpo gerbėja, veikiau priešingai. Tačiau sužinojus apie jo pašalinimą iš virtualios scenos apėmė dvilypiai jausmai. Viena vertus, tai, rodosi, teisinga, tartum tikras lygybės triumfas, nes nesvarbu, ar tu esi statybininkas, ar prezidentas – taisyklės visiems vienodos, o Trumpo atveju buvo dar ir ilgai nuolaidžiauta. Vis dėlto šiuo atveju nerimą kelia tai, kad politinė galia ima koncentruotis Silicio slėnyje.
Tie, kas valdo informaciją, valdo ir šalį. Angela Merkel šį JAV IT gigantų žingsnį D. Trumpo atžvilgiu įvardijo kaip problemišką, Meksikos prezidentas A. M. L. Obradoras pakomentavo: „Man nepatinka, kai kas nors cenzūruojamas”. Ir iš tiesų šiuo žingsniu buvo sukurtas pavojingas precedentas, parodantis, o gal tiesiog patvirtinantis, kiek daug galios turi socialiniai tinklai.
Tuo tarpu būsimasis JAV prezidentas J. Bidenas žada keisti internetą reglamentuojančių įstatymų 230 skirsnį, kuriuo šiuo metu numatoma, kad interneto platformų kūrėjai nėra atsakingi už trečių asmenų kuriamą turinį. Dėl to ir socialiniai tinklai nebūtų atleisti nuo atsakomybės už jų dalyvių tekstus. Paprasčiau kalbant, jei Marytė pasidalins neapykantos kalba ar rasistiniais pasisakymais, už tai atsakomybė teks „Facebookui“, o ne Marytei. Priėmus tokią pataisą bus galima tikėtis dar didesnės cenzūros iš socialinių tinklų, nei yra dabar. Ir tai aktualu viso pasaulio vartotojams, ne tik gyvenantiems JAV. Galima numanyti, kad tuomet ne tik sumažėtų netikrų žinių srautas (kas iš esmės turbūt yra gerai, jei gėriu laikysime ir patronizuojantį socialinių tinklų požiūrį į statistinį vartotoją), bet ir padaugėtų piktavališkai užblokuotų niekuo dėtų žmonių paskyrų. O kam tuomet skųstis?
Pabaigsiu rašytojo, Nobelio premijos laureato Salmano Rushdie žodžiais: „Kas yra saviraiškos laisvė? Be laisvės įžeisti ji liaujasi egzistavusi.“
P. S. laisvė įžeisti žodžiais numatyta JAV Konstitucijos žodžio laisvės apibrėžimuose, tačiau toleruojama tik politiniame kontekste.
