Nuomonės

2021.01.12 10:29

Indrė Balčaitė, Marija Sajekaitė. Sudaiktinimo pavojai: kokią žinią JAV ir pasauliui siunčia Kapitolijaus šturmas?

Indrė Balčaitė, nepriklausoma tyrėja, Marija Sajekaitė, Kolorado universiteto doktorantė, LRT.lt2021.01.12 10:29

„Visa tai neteisinga. Tai neamerikietiška“, – praeitų metų gruodžio 1 d. Donaldo Trumpo vykdomu amerikiečių kiršinimu dėl balsų skaičiavimo JAV prezidento rinkimuose piktinosi Gabrielis Sterlingas, Džordžijos valstijos rinkimų įgyvendinimo pareigūnas. Sausio 6 d., kai Trumpo pralaimėjimą ginčijantys jo rėmėjai įsiveržė į Vašingtono Kapitolijų, išrinktasis prezidentas Joe Bidenas savo kalboje sakė: „Chaoso vaizdai Kapitolijuje neatspindi tikrosios Amerikos. Tai nėra, kas mes esame.“ 

Išvaikius protestuotojus, vėl pasigirdo iškilmingos JAV pareigūnų kalbos apie Kapitolijų kaip „demokratijos šventovę“, „laisvės tvirtovę“, „išniekintą“ riaušininkų. Bet šalims, kurios į JAV ir pasaulio akiratį paprastai pakliūva dėl per rinkimus kylančių neramumų ar perversmų ir yra JAV paramos, kritikos ir pamokymų, kaip tvarkytis, gavėjos, riaušės buvo triumfo valanda. „Tai kas dabar bananų respublika?“ – klausė Kenijos laikraštis „Nation“, tarsi atsikirsdamas buvusiam prezidentui George’ui W. Bushui ir respublikonui Kongreso nariui Mike’ui Gallagheriui. Visos šios etiketės turi vertybinį krūvį, bet yra sąlyginės. JAV demokratijos išbandymas priminė apie valstybių ir santvarkų sudaiktinimo pavojus. Sudaiktinimas yra abstrakčių sąvokų – tokių kaip „demokratija“ ar „amerikietiškumas“ – laikymas materialiais faktais, empirinės tikrovės dalimi.

Politinį smurtą esame pratę laikyti autoritariniams režimams arba silpnoms, nekonsoliduotoms demokratijoms būdinga savybe. Įvykiai JAV rodo, kad atsiriboti nuo politinio smurto posakiais „tik jau ne čia“ arba „daugiau niekada“ yra naivu. Vaizdai iš Kapitolijaus, kuriame nebaudžiami siautė riaušininkai, nėra netikėti pastarųjų ketverių metų kontekste – keista tik dėl teisėsaugos nesugebėjimo (o gal ir nenoro) apginti pastato. Toks saugumo struktūrų vangumas priešpriešinamas su neproporcingai aršiu atsaku į praėjusią vasarą vykusius daugiausia taikius „Black Lives Matter“ protestus. Kadangi vienoje grupėje dominavo juodaodžiai, o kitoje baltieji, šio kontrasto sunku nevertinti ir per rasinę prizmę, kas tik sustiprina abejones dėl nešališko piliečių lygybės prieš įstatymą principo taikymo. Apie ekstremistinės dešinės baltųjų grupuotes daug kam vis dar neapsiverčia liežuvis kalbėti kaip apie teroristines, nes žodis „teroristas“ pastaruosius du dešimtmečius asocijuojasi su islamo ekstremistais. Tačiau skaičiuojama, kad 2020 m. du trečdalius visų teroro aktų JAV įvykdė baltųjų viršenybės propaguotojai. Atsiribojimas nuo jų kaip „ne amerikiečių“ problemos nesprendžia.

Dar 2018 m. Stevenas Levitsky ir Danielis Ziblattas, sunerimę dėl ryškėjančių Trumpo kadencijos nedemokratinių tendencijų, išleido knygą „Kaip miršta demokratijos“. Jie teigė, kad jau per pirmuosius savo kadencijos metus D. Trumpas bandė neutralizuoti sistemos svertus (teismus, teisėsaugą, žvalgybos institucijas), pašalinti svarbiausius žaidėjus (nuolatinė kritika liberaliajai žiniasklaidai) ir perrašyti politinio žaidimo taisykles savo naudai (priemonės demokratų rėmėjų aktyvumui rinkimuose mažinti). Po ketverius Trumpo valdymo metus aiškiai matome, kur šalį gali nuvesti laisvuose rinkimuose išrinktas prezidentas, kuris ne kartą atvirai parodė negerbiąs demokratijos, teisės viršenybės ar lygybės prieš įstatymą principų. „Kažkas bus nušautas. Kažkas bus nužudytas“, – gruodį prognozavo G. Sterlingas, kalbėdamas apie grasinimus balsų skaičiavimą prižiūrintiems pareigūnams. Po mėnesio jo žodžiai išsipildė.

Bet šalims, kurios į JAV ir pasaulio akiratį paprastai pakliūva dėl per rinkimus kylančių neramumų ar perversmų ir yra JAV paramos, kritikos ir pamokymų, kaip tvarkytis, gavėjos, riaušės buvo triumfo valanda.

Tačiau žvelgiant iš platesnės perspektyvos riaušės yra tik kulminacija, kuri linkusius neigti pavojų gal pagaliau įtikino, kad demokratinis režimas bet kokioje šalyje nėra nepakeičiama duotybė. Pastarasis dešimtmetis autoritarinių tendencijų stiprėjimu visame pasaulyje neretai priminė tarpukarį, tik šis procesas kitose šalyse nesulaukia tiek dėmesio. Įvykiai JAV primena, kad demokratija gali nykti palaipsniui, kol galiausiai pasiekia virsmo tašką. Tai, kad didelę dalį respublikonų neginčyti rinkimų rezultatų įtikino tik riaušės, o ne Trumpo komandos skleistos sąmokslo teorijos, ne teismai, jau anksčiau atmetę visus nepagrįstus skundus dėl rinkimų klastojimo, rodo, kaip toli pažengęs JAV demokratijos nuosmukis. Jam sąlygas sudarė Senate dominuojanti ir Trumpą kandidatu į prezidentus iškėlusi Respublikonų partija. Nuostatų virsmą jos viduje iliustruoja sąvokų kaita: anot istoriko Timothy Snyderio, „Republican in name only“ (RINO, liet. – nominalus, netikras respublikonas) šiandien vartojamas pašiepti jau nebe ideologiškai nenuosekliems respublikonams, o tiems, kurie atsisako palaikyti Trumpo „alternatyvius faktus“.

Demokratijai išsaugoti reikalingos ne tik procedūros ir institucijos, bet ir žmonės, kurie jomis tiki ir joms paklūsta. Juk politinės institucijos yra pirmiausia socialiniai faktai, kurie gyvuoja tik todėl, kad žmonės juos pripažįsta ir savo elgesiu įtvirtina. Kai elgesys keičiasi, keičiasi ir institucijos. Dažnai tą užmirštame ir jas sudaiktiname, t. y. įsivaizduojame, kad jos veikia atskirai nuo joms atstovaujančių žmonių. Praeita savaitė JAV atskleidė, kas nutinka, kai išrinkti politikai renkasi ne viešąjį interesą, ne principus, o savanaudišką tikslą išlaikyti valdžią, net jei dėl jo tenka pataikauti agresyviai miniai, skleisti sąmokslo teorijas ir kliudyti demokratinėms institucijoms. Praeitais metais Trumpas iš prezidento posto nebuvo pašalintas vien dėl to, kad jo apkaltos neparėmė Respublikonų partija.

Praeita savaitė buvo skaudi tiems, kas JAV tapatino su laisvės ir demokratijos bastionu. Bet JAV susiskaldymas atskleidžia, kad visuomenės nėra vienalytės ir laikui bėgant keičiasi. Šiandien nedemokratinės šalys tokios yra nebūtinai todėl, kad jose nėra siekiančiųjų demokratijos, o todėl, kad jų balsus užgožia ar net prievarta nutildo įtakingesnės interesų grupės. Ir Trumpo, ir Bideno rinkėjai, ir balso teisės neturintys imigrantai sudaro „Ameriką“, kurios santvarka smarkiai pasikeitė nuo Konstitucijos įsigaliojimo XVIII a. pabaigoje (pvz., tik 1863 m. uždrausta vergovė ir tik dar po 100 m. – rasinė segregacija). Ir visgi kai kurie JAV santvarkos elementai, tokie kaip Rinkikų kolegija prezidento rinkimuose, šiandien yra atgyvenę, tačiau potencialias reformas apsunkina sudėtingi teisiniai niuansai.

Visuomenės ir režimai taip pat neegzistuoja atskirai vieni nuo kitų. Juk, pavyzdžiui, valstybių, kurias George’as W. Bushas 2002 m. praminė „blogio ašimi“ – Irano, Irako ir Šiaurės Korėjos – istorija galėjo susiklostyti kitaip be JAV įsikišimo. Nepaisant lietuvių dėkingumo JAV už sovietinės okupacijos nepripažinimą, seniausios demokratijos be pertrūkių įvaizdis pasaulyje yra dar ne viskas. Net jei jie ir patys tikėjo JAV demokratinio proceso šventumu, šalies pareigūnai neretai jo negerbė užsienyje. JAV vyriausybės arba specialiosios tarnybos Šaltojo karo metu rėmė dešiniųjų jėgų dažnai karinius perversmus prieš demokratiškai išrinktas vyriausybes užsienyje, ypač Lotynų Amerikoje ir Azijoje. Vienas pavyzdžių – 1973 m. JAV parama kariniam perversmui Čilėje, įtvirtinusiam generolo Augusto Pinocheto diktatūrą.

Vaizdai iš Kapitolijaus, kuriame nebaudžiami siautė riaušininkai, nėra netikėti pastarųjų ketverių metų kontekste – keista tik dėl teisėsaugos nesugebėjimo (o gal ir nenoro) apginti pastato. Toks saugumo struktūrų vangumas priešpriešinamas su neproporcingai aršiu atsaku į praėjusią vasarą vykusius daugiausia taikius „Black Lives Matter“ protestus.

Per pastarąjį dešimtmetį JAV kasmet išleisti pora milijardų dolerių demokratizacijai irgi nebūtinai pasiekia skelbiamą tikslą. Anot Thomo Edwardo Floreso ir Irfano Nooruddino, JAV ir kitų turtingų valstybių skiriama parama demokratizacijai dažnai nėra veiksminga ilguoju laikotarpiu. Pasak Benjamino Schütze, Jordanijoje tokia parama kaip tik padeda įtvirtinti autoritarines institucijas. Bet paprasčiau yra kaltinti paramos gavėjas ir jaustis už jas pranašesniems. Ironiška, kad D. Trumpas praėjusiais metais sugriežtino ekonomines sankcijas Zimbabvei dėl šalies nedemokratiškumo. Zimbabvės lyderis Emmersonas Mnangagwa JAV sprendimą dėl sankcijų pavadino veidmainišku: reaguodamas į įvykius Vašingtono Kapitolijuje, savo „Twitter“ paskyroje jis rašė, jog dabar „JAV neturi jokios moralinės teisės bausti kitos valstybės prisidengdama demokratiškumo principais.“

Demokratijos nuosmukis, nekompetentingų populistų valdymas ir pražūtinga pandemija vis dėlto gali duoti naudos, jei privers permąstyti dominuojančius įvaizdžius, naratyvus ir iš jų kylančias valstybių hierarchijas. Trumpo kadencija susilpnino JAV valstybės institucijas. Jo sąjungininko Boriso Johnsono vyriausybė Jungtinėje Karalystėje mėgsta akcentuoti Britanijos pranašumą prieš kitas šalis, net pasitelkdama imperinės praeities įvaizdžius, tačiau paaiškėjo neturinti strategijos nei suvaldyti pandemijos, nei vesti keliskart pratęstų išstojimo iš Europos Sąjungos derybų. 2020 m. UNICEF pirmąsyk po 70 m. pertraukos JK finansavo vaikų skurdo mažinimo projektą, kurio augimą konservatorių valdžia neigia. Abi išsivysčiusiomis laikomos šalys patyrė rekordinį skaičių mirčių nuo COVID-19, tūkstančius kartų viršydamos Taivano ar Vietnamo mirštamumą 100,000 gyventojų.

Paprastumo dėlei patogu pasaulį skirstyti į „išsivysčiusias“ ir „besivystančias“ šalis, stabilias demokratijas ir nepataisomas diktatūras. Bandant suprasti sudėtingus reiškinius, kategorijos suteikia atskaitos taškų, bet lieka abstrakčios ir sąlyginės. Jos neegzistuoja atskirai nuo empirinės tikrovės, tad neturėtume jų laikyti faktais ar duotybe. Politinės santvarkos ne visada atspindi savo valdomų visuomenių pažiūrų įvairovę ir sudėtingumą. Jų tarpusavio skirtumai, nors ir svarbūs, dažnai yra ne kokybiniai, o masto.

Ir režimai, ir visuomenės sąveikauja tarpusavyje ir kinta laike, kartais neatpažįstamai. Tad kategorijų pagrindu kuriamos hierarchijos yra vienpusės. Jas reiktų ne sudaiktinti, o veikiau suvokti kaip kontinuumus, kuriuos tenka nuolatos peržiūrėti. Šiandien JAV pareigūnai ir piliečiai turi unikalią galimybę apsvarstyti, ar jų šalis išties tokia išskirtinė, kaip jie buvo įpratę manyti. Ir galbūt pasimokyti kuklumo?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt