Gruodžio pradžioje Vilniuje vyko inscenizuota protesto akcija, kurioje buvo kritikuota pandemijos politika Lietuvoje. Lentelės ant žaliais apsiaustais pasidabinusių etiudo dalyvių nugarų skelbė „Koronos gestapas“. Šių žmogaus teisėmis ir laisvėmis susirūpinusių „gestapininkų“ pozicija prasilenkia su tarptautiniais reitingais, rodančiais, kad pandemijos metu demokratiškumo pažeidimų mastas Lietuvoje buvo minimalus, maždaug toks pats kaip Norvegijoje ar Australijoje.
Lygindami pasaulio valstybes pandemijos kontekste, daug diskutuojame apie tai, kurios iš jų su virusu tvarkosi efektyviau, o kurios prasčiau, kurios iš jų taiko skaidrias demokratiškas praktikas, o kurios skuba pasinaudoti proga įtvirtinti autoritarizmą. Švedijoje įsikūręs V-Dem institutas neseniai paskelbė įdomų žemėlapį, kuriame pasaulio šalys yra suskirstytos į kelias kategorijas pagal tai, kaip stipriai jų kovos su pandemija priemonės pažeidė demokratinius standartus praėjusių metų kovo–gruodžio mėnesiais.
Prieš pradedant plėtotis verta pastebėti, kad, nors tokios metrikos niekada nebūna tobulos, iš jų vis tiek galima susidaryti tikslesnį vaizdą negu iš, pavyzdžiui, savo visuomeninių medijų burbulo. Arba iš kartėlio, kylančio iš žinojimo, kad tavo važiavimas pas mamą valgyti cepelinų greičiausiai laikomas amoraliu elgesiu. Arba iš vargšų „gestapininkų“ spektaklio.
Pernelyg nenuklystant į lankas, žemėlapyje akis bado vienas dalykas – tvarkydamosis su pandemija, visiškai jokių demokratiškumo pažeidimų nepadarė vos saujelė šalių, o didžioji dalis – kažkur per vidurį, tarp jų – ir Lietuva. Tad nesama pagrindo manyti, kad esame išskirtinai prispausti, bet tai, žinoma, nereiškia, kad neturime reikalauti daugiau atsakomybės, skaidrumo ir aiškumo iš valdančiųjų. Tuo turėtų būti susirūpinę didžioji dalis pasaulio gyventojų.
Pirmojoje neva jokių pažeidimų nepadariusių šalių grupėje rikiuojasi Kanada, Dominikos Respublika, Bolivija, Botsvana, Taivanas, Naujoji Zelandija. Taip pat kelios Europos šalys – Suomija, Airija, Portugalija, Beniliukso šalys, Danija, Vokietija, Šveicarija, Austrija. Šių valstybių taikytos kovos su pandemija priemonės nebuvo diskriminacinio pobūdžio, nepažeidė pamatinių žmogaus teisių ir laisvių, joms vykdyti nebuvo pasitelktos kraštutinės, smurtinio pobūdžio priemonės. Šiose šalyse valdžia apie ribojimus informavo laiku, nepiktnaudžiavo galia, neskleidė dezinformacijos ir neribojo spaudos laisvės.
Viskas skamba labai gražiai, bet kovoti su pandemija demokratiškai nebūtinai reiškia kovoti su ja efektyviai. Iš vienos pusės, Kanadoje ir Vokietijoje mirštamumas yra vienas didžiausių, iš kitos – Naujoji Zelandija ir Taivanas yra vienos efektyviausiai su virusu besitvarkančių valstybių.
Lietuva V-Dem instituto indekse yra stipri vidutiniokė, iš esmės turinti tik vieną rimtesnį pažeidimą – valdžia karantino apribojimus įvedė pernelyg skubotai, neįspėjusi gyventojų pakankamai iš anksto. Iš kitos pusės, šio valdžios žingsnio rezultatas buvo sėkmingas pirmosios koronaviruso bangos atlaikymas.
Daugiau demokratinių pažeidimų padaryta tokiose šalyse kaip JAV, Ispanija, Lenkija ir kitose. Kaimyninėje Lenkijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, apribojimai buvo įvesti pernelyg skubotai, tačiau rimtesni pažeidimai liečia spaudos laisvę. Po 2015 m. pergalės rinkimuose valdančioji „Tvarkos ir teisingumo“ partija pradėjo kontroliuoti visuomeninį radiją ir televiziją, užsitikrindami, kad šie kanalai transliuos valdantiesiems palankią retoriką. Neseniai valstybės kontroliuojama „PKN Orlen“ įsigijo regioninės žiniasklaidos leidėją „Polska Press Group“ – šis žingsnis spaudos laisvei šalyje taip pat nieko gero nežada. Šie spaudos laisvės suvaržymai reiškia, kad lenkų gaunama informacija apie valdančiųjų kovą su pandemija piešė juos pernelyg gražiomis ir todėl ne visai objektyviomis spalvomis.
Apibendrinant, su koronavirusu santykinai sėkmingai tvarkosi tiek demokratines (pvz., Naujoji Zelandija), tiek nedemokratines (pvz., Kinija) praktikas taikančios valstybės, o Lietuvos valdantieji, drausdami važiuoti pas mamą į Kupiškį cepelinų valgyti, nieko nedemokratiško kaip ir nedaro.
Rimčiausi pažeidimai padaryti nedemokratijose ir režimuose, kuriuose demokratija patiria atsitraukimą: Kinijoje, Venesueloje, Indijoje, Rusijoje ir kitose. Rusijoje ypač trūksta skaidrios informacijos apie koronavirusą, o kitos valstybės įtaria Putino režimą slepiant tikruosius skaičius. Taigi, be pandemijos, dar turime ir autoritarinių režimų skleidžiamą „infodemiją“.
Nedemokratijose „infodemiją“ skleidžia valdantieji, o demokratijose ji dažnai ateina iš tokių grupių kaip ekstremistinė dešinė arba alternatyvaus gyvenimo būdo ir ezoterinių praktikų puoselėtojų, ypač nuomonės formuotojų.
Įsimintinas buvo rugpjūčio mėnesį vykęs chaotiškas protestas prie Reichstago, kuriame aktyviau už ekstremistinės dešinės atstovus reiškėsi ir chaosą kėlė plaukus į dredus susisukusi natūropatė Tamara Kirschbaum. Tokie atvejai nėra pavieniai: dalis atsakomybės už „infodemiją“ gula ir ant „New Age“ žmonių pečių. Šias iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingas grupes vienija nepasitikėjimas politinėmis institucijomis, karantino ribojimais ir vakcinomis.
Apibendrinant, su koronavirusu santykinai sėkmingai tvarkosi tiek demokratines (pvz., Naujoji Zelandija), tiek nedemokratines (pvz., Kinija) praktikas taikančios valstybės, o Lietuvos valdantieji, drausdami važiuoti pas mamą į Kupiškį cepelinų valgyti, nieko nedemokratiško kaip ir nedaro. Šiandien nemažai kalbama ir apie tai, kad iš individualių įsitikinimų ir jų formuojamo gyvenimo būdo plaukianti laisvės sąvoka nėra prasminga iš jos ištrynus atsakomybės elementą. Kitais žodžiais tariant, laisvė nepasidaro mažiau laisva, kai už naudojimąsi gyvenimo visuomenėje teikiamais privalumais iš tavęs yra šio bei to tikimasi. Negi nepritariate, „gestapininkai“ ir visi jiems prijaučiantys?
