Nuomonės

2020.07.01 11:23

Zigmas Vitkus. Smėlis Lukiškėse, arba forsuota „diskusija“

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, LRT.lt2020.07.01 11:23

Neretai „brainstormu“ sugeneruotas sprendimas kartu su numatytomis atneša ir nenumatytų pasekmių. Taip atsitiko ir su Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu Lukiškių aikštėje įrengti improvizuotą paplūdimį. Viešumos vandenyse sukelta nemažai raibulių, į reikalo tvarkymą įsijungė Seimas, Lietuvių kalbos komisija, laukiama Prezidento žodžio. Politikos analitikai vertina šį įvykį artėjančių rinkimų kontekste.

Į naujo laikino objekto atsiradimą Lukiškių aikštėje galima žvelgti įvairiai. Ir kaip į lengvabūdišką provokaciją, ir PR akciją, ir „Telia“ reklamą, ir laisvės demonstraciją, ir siekį patraukti užsienio auditorijos dėmesį, ir rasti šūsnį savų argumentų. Žmogaus protas kūrybingas ir gali įtikinti save tuo, kuo nori įtikinti. Man ši akcija bet kokiu atveju kvepia kiču ir provincijos kompleksų demonstracija – OPEN BEACH. SHARKS. NO SWIMMING. Visgi ne tai svarbiausia.

Nesunku nuspėti, kad visuomenės sąmonėje A. Labašausko sumanymas bus sumestas į vieną krepšį kartu su šiuo abejotinos vertės paplūdimio projektu, netrukus įvyksiančiu hamburgerių valgymo ir pistacijų gliaudymo čempionatu, havajietiškais šokiais ir pan.

Taip, Vilniaus miesto meras parodė empatijos kitaip mąstančios visuomenės dalies atžvilgiu stoką (kad ir ką sakytum, Lukiškių aikštė – jautri erdvė, todėl tokios improvizacijos reikmė turėjo būti labiau pasverta, mažų mažiausiai objektas fiziškai atitrauktas į aikštės gelmę) ir, kaip viename komentare pastebėjo politologas Donatas Puslys, siaurą, binarinėmis opozicijomis pagrįstą laisvės sampratą: „už paplūdimį ir už laisvę“ ir „prieš paplūdimį ir prieš laisvę“.

Be galimo poveikio visuomenės sąmonei, kuri iš šiaip jautri „Vyčio“ ir „Laisvės kalvos“ klausimais, šis spontaniškas (?) Vilniaus miesto mero sprendimas, kaip matome, jau sukėlė ir valdančiųjų reakciją, gavusią progą pademonstruoti savo autoritariškumą

Tačiau šis sprendimas labiausiai gresia pakenkti architekto Andriaus Labašausko projekto „Laisvės kalva“ realizacijai. Nesunku nuspėti, kad visuomenės sąmonėje A. Labašausko sumanymas bus sumestas į vieną krepšį kartu su šiuo abejotinos vertės paplūdimio projektu, netrukus įvyksiančiu hamburgerių valgymo ir pistacijų gliaudymo čempionatu, havajietiškais šokiais ir pan. Taigi taps kažko keisto, abejotino, nekontekstualaus ir pigaus pavyzdžiu. Nors taip nėra nė iš tolo. „Laisvės kalva“ – įdomus, solidus ir gana konservatyvus projektas, nors mūsų neišmankštintoms akims gal ir kiek neįprastas.

Kol vyksta lėtas ir sunkus Lukiškių aikštės reikšmių kristalizavimosi ir „kalibravimo“ procesas, kol kuriasi laiko leidimo šioje aikštėje tradicijos, tokios invazijos tik banalizuoja šios vietos istorinį ir rekreacinį potencialą.

Be galimo poveikio visuomenės sąmonei, kuri iš šiaip jautri „Vyčio“ ir „Laisvės kalvos“ klausimais, šis spontaniškas (?) Vilniaus miesto mero sprendimas, kaip matome, jau sukėlė ir valdančiųjų reakciją, gavusią progą pademonstruoti savo autoritariškumą ir oficialiais nutarimais pabandyti sureguliuoti Lukiškių aikštės reikšmes. Tai irgi ne į naudą A. Labašausko projektui, kurio sėkmei svarbus Vilniaus valdžios nuoseklumas, nuosaikumas ir taktiškumas (šiuo metu kaip tik vyksta teismo procesas, kuriame Vyčio fondas stengiasi įrodyti, kad A. Labašausko projektas nugalėtoju išrinktas nepagrįstai).

Galima būtų senamadiškai įsivaizduoti, kad provokacijos skatina diskusijas (iš dalies turbūt taip ir yra), bet, man atrodo, tokie iššūkiai užuot ugdę diskusinę kultūrą, stimuliuoja visuomenės poliariškumą ir nepakantumą kitaminčiams. Kol vyksta lėtas ir sunkus Lukiškių aikštės reikšmių kristalizavimosi ir „kalibravimo“ procesas, kol kuriasi laiko leidimo šioje aikštėje tradicijos, tokios invazijos tik banalizuoja šios vietos istorinį ir rekreacinį potencialą, tarsi „paskuba su atsakymais“. Žinome iš patirties: kokybiški pokalbiai įvyksta tada, kai yra neskubinami ir kai pašnekovas nebūna pernelyg ekscentriškas.