Jau netrukus kalbant apie daugelį dalykų reikės patikslinti, ar tai buvo iki, ar po to. Šie metai padalijo laiką.
Anksčiau buvo aišku, kaip tvarkyti valstybę, kaip dirbti, kur gyventi, pirkti, bendrauti, poilsiauti. Dabar reikia mokytis iš naujo, per prievartą, sukandus dantis.
Net ir tie, kas spjauna į pandeminę realybę, teikdami pirmenybę savo laisvėms, gyvena pokytyje.
Sako, jie kalti, kad tapome viruso platinimo pirmūnais visame plačiajame pasaulyje, kad pirmąją kitų metų dieną pasitiksime su nulūžusia nacionaline sveikatos sistema, kad miršta pusantro karto daugiau nei pernai, kad miršta ne ligoninėse, kaip anksčiau, o vis dažniau namie, nes vieni bijo, o kitiems ligoninės užsidarė.
Lengva ir paprasta, kai turi į ką durti pirštu. Bet jie – tokios pat aukos, kaip ir jau mirusieji ar dar šiek tiek gyvi. Užsiblokavusios nuo naujosios realybės siaubo, imituojančios tai, ko jau nebėra.
Naujausias 40 valstybių apėmęs mokslinis tyrimas netiesiogiai patvirtino: toks dalies žmonių elgesys buvo nuspėjamas ir logiškas.
Raginimai ir gaudenimai likti namuose neveikia, nes žmogus viską supranta, pritaria, bet linkęs pasidaryti sau mažyčių išimčių, kurios netyčia pavirsta į minias.
Veikia tik sprendimai. Reikšmingai viruso plitimą mažina švietimo įstaigų uždarymas, susibūrimų apribojimas iki 10 ar dar mažiau žmonių ir verslo, kuriame tiesiogiai bendrauja žmogus su žmogumi, uždarymas.
Nuotolinis mokymas, nuotolinis darbas ir stop renginiams – trys arkliukai, ant kurių buvo galima greičiau ir saugiau pasiekti laisvę.
Bet po gana ramių vasaros atostogų mes nenorėjom uždarytų mokyklų, nes labai sunku su tais vaikais namie. Nenorėjom ir nuotolinio darbo, o ta valdžia, kurios jau nebėra, nenorėjo mūsų nuliūdinti. Todėl dabar gaunam trigubai, su karo policija visoje teritorijoje, užspęsti viename namų ūkyje, be švenčių, be Palangos, o gal ir be silkės ant Kūčių stalo.
Per anas Velykas mums sakė: pakentėkit, kad galėtume švęsti Kalėdas. Kentėjom, kaip galėjom, bet galiausiai vis tiek nugalėjo manipuliacija žmonių troškimais ir lengvos sėkmės iliuzija. Tad reikės dar kartą pakentėti, jau dėl kitų Velykų.
Paskutinį? Nes skiepai atvažiuoja. Tai jau tikrai paskutinis mūšis? Tamsiausia naktis prieš aušrą?
Skiepai važiuoja, bet vėžlio greičiu. O sveikatos ministras turi COVID-19 valdymo planą metams. Vakcinos kelionė primena pradžią, kai pasyviai laukėm terpių testams. Kuo daugiau informacijos apie skiepus, tuo aiškiau – tai užtruks visą amžinybę. Medikai galbūt bus saugūs pavasarį, visi kiti – kada nors. Nelygu, kada gausime savo europinę dozių kvotą.
Ir tai viskas? Mums to gana?
Tada turime realų šansą pasiekti dar vieną rekordą, šalia mirčių skaičiaus, geriausių virusų platintojų pasaulyje, šalia didžiausios per mūsų istoriją valstybės skolos ir rekordinių sutaupytų milijardų asmeninėse sąskaitose.
Galim pasiskiepyti paskutiniai pasaulyje ar bent jau Europoje. Sulaukti dar kelių bangų, išlįsti į šviesą gal tik po metų jau tikrai pasikeitę ir tik tada prisipažinti: na taip, reikėjo mokytis ir galvoti greičiau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
