Retai kada pasitaiko proga viešai išsakyti savo nuomonę apie tokį akivaizdų nusišnekėjimą. Tiesą sakant, mano nuomonės čia net neprireiks – užteks išvardyti faktus. Iš tiesų, kurį laiką dvejojusi, ar apskritai verta leistis komentuoti tekstą žmogaus, kurio tekstų šiaip niekada neskaitau, galiausiai nusprendžiau, kad verta.
Visų pirma todėl, kad šiuo komentaru noriu atsakyti ne tiek ponui Drukteiniui, bet ir juo per neapdairumą patikėjusioms mano močiutės kaimynėms bei visiems, dar iki galo neapsisprendusiems, kaip vertinti tatuiruočių egzistavimą. Atsakysiu trumpai: norint vertinti kokį nors reiškinį, reikia platesnio jo egzistavimo konteksto – kultūrinio, istorinio, politinio.
Turiu šešias tatuiruotes. Matomiausią ant dilbio ryžausi pasidaryti tik prieš porą metų, pusiau juokaudama, kad piešinio vietą pasirinkau jau visiškai praradusi viltį tapti teisininke. Tiesa, nūdienos Vakarų kultūros tatuiruotės dažnai siejamos su tam tikru gyvenimo būdu ir profesijomis – stereotipiškai teisininkams ir politikams tatuiruotės tarsi nedera, tuo tarpu tatuiruotais menininkais jau niekas nesistebi. Tačiau nei etinio, nei estetinio tatuiruočių klausimo apskritai nesinori vadinti problema, veikiau – dideliu nesusipratimu iš čia problemą įžvelgiančiųjų pusės. Numanau, kad kone prietaringą tatuiruočių baimę sukelia būtent platesnio konteksto nežinojimas.
Seniausi duomenys apie galimas žmonių tatuiruotes aptikti 40 000 metų menančiose Paleolito kultūros statulėlėse, kuriose žmonės vaizduojami, kaip manoma, su tatuiruotėmis. Ant panašiu amžiumi datuojamos Veneros statulėlės taip pat, manoma, yra tatuiruočių požymių – ant rankų, krūtinės, pilvo. Tačiau seniausi žmogaus palaikai su matomomis tatuiruotėmis – maždaug trijų tūkstančių metų mumija, aptikta ties Austrijos ir Italijos siena esančiuose Alpių kalnuose.
Mano kūnas – ką noriu, tą darau. O ponai, bandantys atkreipti į save dėmesį viešai aptarinėdami kitų išvaizdą, rodosi tarsi vidutinybės, nežinančios, kaip palikti pėdsaką gyvenime.
Net itin paviršutiniškai pasidomėjus tatuiruočių istorija, išsyk tampa aiškūs du dalykai: pirma – tatuiruotės yra dešimtis tūkstančių metų menanti žmonijos tradicija, paplitusi įvairiose kultūrose įvairiais laikotarpiais nuo Sibiro iki Pietų Amerikos, nuo Polinezijos iki Grenlandijos. Veik visur. Antra – nėra vienos aiškios tendencijos, kokiu tikslu buvo kuriamos tatuiruotės. Todėl apėmė svetima gėda, skaitant šiuos Drukteinio žodžius, cituoju: „Prieš šimtus metų tatuiruotės buvo primityvių barbarų ženklas, pabrėžiantis priklausomybę tam tikrai genčiai ar kastai.” Iš tiesų tai geras pavyzdys, kaip galima manipuliuoti faktais, susikurti savo skoniui palankią tiesą.
Faktas, kad kai kur, pavyzdžiui, senovės Kinijos, senovės Graikijos ir senovės Romos kultūrose tam tikrais laikotarpiais tatuiruotėmis tikrai buvo žymimi vergai ir nusikaltėliai. Tačiau tai tik menkutė turtingos tatuiruočių istorijos dalis. Štai viena kinų legenda byloja, kad Songų dinastijos generolo Jue Fei motina, prieš išleisdama sūnų į kariuomenę, jam ant nugaros ištatuiravo frazę: „Atsilygink tautai tyra ištikimybe.“ Tatuiruotės buvo ir yra kur kas daugiau nei nusikaltėlio žymė – tai ir garbingai dėvimas kario atributas, religinis ar net emancipacijos simbolis. Vienas iš daugelio religinių tatuiruočių pavyzdžių – XVII a. Britanijos ir kitų šalių piligrimai, keliaujantys po šventąsias žemes, gaudavo Jeruzalės kryžiaus tatuiruotę kaip garbingą jų piligrimystės ženklą.
Manoma, kad žodis „tatuiruotė“ kilo iš Taičio gyventojų kalbos žodžio „tautau“, mat būtent Polinezijos kultūros pasižymi turtinga tatuiruočių istorija ir reikšmėmis. Iš dalies Polinezijos dėka tatuiruotėmis ėmė puoštis net Europos šalių karaliai. Perskaitėte teisingai ir man gaila, kad nėra laiko papasakoti plačiau. Jei trumpai, tai kapitono Jameso Cooko įgulos narys aristokratas Josephas Banksas iš ekspedicijos po Havajus į Angliją grįžo su tatuiruote. Jis turbūt buvo pirmas Anglijos aristokratas su tatuiruote, tačiau jokiu būdu ne pirmas įgulos narys – daugybė su Cooku keliavusių jūreivių namo grįžo su tatuiruotėmis. Būtent jų dėka Europoje netrukus paplito jūreivio su tatuiruotėmis įvaizdis; gerokai vėliau iš etninių genčių raštų tatuiruotės evoliucionavo į inkarų ir undinėlių vaizdinius ant jūreivių pečių. Europoje tatuiruotės paplito ne tik tarp keliautojų, bet ir aukštesniuose visuomenės sluoksniuose ir netgi tarp monarchų: Anglijos karaliai Jurgis V, Eduardas VII, Danijos karalius Frederikas IX, Rumunijos karalius Kaizeris Vilhelmas II, Jugoslavijos karalius Aleksandras, Rusijos caras Nikolajus II – vis jie turėjo tatuiruočių.
Tikiuosi, šių faktų užtenka paneigti kitai tame pačiame tekste nuskambėjusiai liūdnai Drukteinio frazei, cituoju: „Kadaise tatuiruotės buvo estetinis žemesniųjų visuomenės klasių simbolis, tačiau sportininkai ir muzikantai, „Spice Girls“ ir Davidas Beckhamas tatuiruotes pavertė „cool“ žmonių atributu.” Sąžiningumo vardan – krislelis tiesos yra, mat šioks toks tatuiruočių renesansas Vakaruose vis dėlto įvyko, bet ne „Spice Girls“ ar D. Beckhemo dėka, bet gerokai anksčiau – dar 1950-aisiais – dėl tokių visuomenės veikėjų kaip Janis Joplin ir garsus tatuiruočių meistras Lyle Tuttle᾽as.
Man šiuo atveju svarbiau nei mada, rodosi, paminėti tatuiruočių traktavimą feminizmo teorijoje. Pastebėta, kad moterų polinkis darytis tatuiruotes istoriškai sutapo su feminizmo judėjimo sustiprėjimu atitinkamai 1880, 1920 ir 1970 m. O dabar?
Šiandien tatuiruotės yra tai, kuo mes jas pasirenkame būti – prisiminimo įamžinimu, būdu kovoti su trauma, rando maskavimu, dekoracija, iniciacija, meno rūšimi. Mano kūnas – ką noriu, tą darau. O ponai, bandantys atkreipti į save dėmesį viešai aptarinėdami kitų išvaizdą, rodosi tarsi vidutinybės, nežinančios, kaip palikti pėdsaką gyvenime. Merkiu akį visiems tatuiruotiesiems ir atleiskite, kad faktų šįkart daugiau nei mano asmeninių įžvalgų – pirmieji man vis dėlto rodosi svaresni už bet kokią asmeninę nuomonę.
