Tarptautinis tyrimas. Kremlius nuslėpė Kalantos istorijos atvejį Kaliningrade

Pernai vasarį, minint trečiąsias Rusijos karo prieš Ukrainą metines, Kaliningrado centre susidegino vyras. Prieš tai ant sniego jis išpiešė antikarinį šūkį. Pirmą kartą apie šį įvykį paskelbta tik šiemet – Estijos žvalgybos ataskaitoje. Nors Kaliningrado srities valdžia bet kokią informaciją apie incidentą slepia, žurnalistams pavyko išsiaiškinti, kad protestuodamas prieš karą žuvo 36-erių Kaliningrado gyventojas Aleksandras Okunevas.  

Likus pusmečiui iki trečiųjų Rusijos pradėto karo Ukrainoje metinių, gabus ir išsilavinęs, kaip jį apibūdino buvęs pažįstamas, 36 metų programuotojas Aleksandras Okunevas išėjo iš darbo.

Ankstyvą 2025 m. vasario 24-osios rytą, apie penktą valandą, pačiame Kaliningrado centre, Pergalės parke, jis pavirto ugnies fakelu.

 

Tai nebuvo eilinė savižudybė. Greta memorialinio akmens su užrašu „Raudonosios armijos kariams, žuvusiems už Europos išlaisvinimą nuo nacizmo“, jis ant sniego, greičiausiai purškiamais dažais užrašė: NET VOINE (liet. karui ne).

Nors šį įvykį turėjo užfiksuoti miesto saugumo kameros, pirmasis liudininkas sudegusį kūną ir užrašą ant sniego rado pusę septintos ryto. Tada sureagavo Kaliningrado srities galvos ir jau po kelių valandų, apie devintą ryto, pro šalį einantys praeiviai nieko įtartino pastebėti neturėjo.

Jokios žinios apie kokį nors incidentą Kaliningrado centre nebuvo skelbta ne tik Kremliaus propagandos kanaluose. Informacija apie A. Okunevo susideginimą ir antikarinį užrašą ant sniego nepasiekė ir Rusijos opozicinės žiniasklaidos. Nė vieno įrašo neradome ir socialiniuose tinkluose.

A. Okunevas nieko kito ir nesitikėjo. Atsisveikinimo laiške, kurį vėliau rado jo artimiausios aplinkos žmonės, jis rašė, jog yra tikras, kad apie jo auką nebus pranešta per žinias. Taip pat A. Okunevas neabejojo, kad jo antikarinio protesto, kuriam paaukojo savo gyvybę, vieta bus akimirksniu sutvarkyta, kad neliktų jokio ženklo ir jokio pranešimo, jog Rusijoje jis pasisakė prieš karą Ukrainoje.

Apie A. Okunevo poelgį ir auką nieko nekalba ir jo artimieji, perskaitę atsisveikinimo laišką.

Tačiau tiriamųjų žurnalistų grupei: Holgeriui Roonemaa iš Estijos „Delfi“, LRT Tyrimų skyriaus kolegoms, taip pat iš Rusijos nepriklausomos žiniasklaidos „iStories“ žurnalistams Marijai Žolobovai ir Filipui Gorensteinui pavyko atkurti tos 2025 m. vasario 24-osios ryto įvykius.

Siūlo galas – Estijos žvalgybos grėsmių ataskaita

Iš surinktų duomenų aiškėja, kad Kaliningrado valdžia tikrai stengėsi nuslėpti šį incidentą. Remiantis šaltinių duomenimis, Jelena Djatlova, Kaliningrado miesto administracijos vadovė, ir Jevgenijus Maslovas, Kaliningrado kultūrinio paveldo išsaugojimo centro vadovas, nėrėsi iš kailio, kad situacija neišslystų iš rankų. Svarbiausia buvo kuo greičiau išvežti iš Pergalės parko kūną ir nuvalyti užrašą nuo sniego. Be to, nerimauta, kad sumaištį pačiame miesto centre pastebės praeiviai arba užmatys vietos žiniasklaida, pasipils klausimai.

Andrejus Jermakas, Kaliningrado srities kultūros ir turizmo ministras, anot šaltinių, buvo susirūpinęs dar ir dėl A. Okunevo savo protesto akcijai pasirinktų simbolių. Pergalės parke – ne tik memorialas Raudonosios armijos kariams. Šiame parke taip pat eksponuojami Estijoje, Bulgarijoje ir kitose Europos šalyse nuversti ir į Kaliningradą atvežti sovietiniai memorialiniai paminklai. A. Okunevas susidegino kaip tik tą dieną ir panašiu laiku, kai Rusija, pagal Kremliaus versiją, pradėjo specialiąją karinę operaciją Ukrainoje.

Anot šaltinių, nėra abejonių, jog šie suprato, kad tai – ne savižudybė, o protesto prieš karą akcija.

Prieš kelias dienas pavykus prisiskambinti A. Jermakui, šis keletą kartų pakartojo, kad žurnalistai kreipiasi ne tuo adresu.

„Kartoju, aš nežinau šio incidento, kaip jūs sakote, detalių. Ar tai buvo antikarinis veiksmas, ar ne, kas ten įvyko, aš negaliu nieko komentuoti, kol nėra baigtas tyrimas ir jo rezultatai nėra paskelbti. Tik kai jie bus paskelbti, tada bus galima pateikti kokį nors komentarą. Kas ten iš tikrųjų įvyko, aš nežinau. Aš nesu tyrimo institucija ir ten nebuvau“, – teigė Kaliningrado srities kultūros ir turizmo ministras.

Tačiau šių metų Estijos saugumo tarnybos grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje, dalyje, kuri skirta situacijai Rusijos viduje apžvelgti, atskirai įrėmintas pranešimas apie disidentą Kaliningrade. Per trečiąsias karo metines Kaliningrade susideginusio vyro tapatybės Estijos pareigūnai ataskaitoje neatskleidžia, norėdami apsaugoti jo artimuosius. Vienintelė pateikta detalė apie susideginusį asmenį yra jo gimimo metai – 1988-ieji. Šią Estijos žvalgybos informaciją patvirtino žinanti ir VSD.

Mums pavyko išsiaiškinti, kad pernai vasario 24 d. Kaliningrade mirė du 1988 m. gimę vyrai. Vienas iš jų buvo A. Okunevas. Kalbėjomės su A. Okunevo artimaisiais, įvairiais saugumo šaltiniais ir analitikais, taip pat skambinome ir siuntėme klausimus Kaliningrado valdžios institucijomis. Tai, kad būtent jis padegė save, taip pat nurodyta mūsų turimame Rusijos Tyrimų komiteto dokumente. Jame prie įvykių, neįtrauktų į viešas nusikaltimų suvestines, trumpai teigiama, kad būtent A. Okunevas tą naktį susidegino Pergalės parke ir kad tyrėjai buvo iškviesti į įvykio vietą.

„Šitas žmogus, kuris susidegino protestuodamas prieš karą, yra herojus“, – sako filosofas, Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros dekanas Gintautas Mažeikis. Jo visiškai nestebina, kad tragedijos padarinius buvo stengiamasi taip paslėpti, kad niekas nieko nesužinotų.

„Rusijoje tai retai nutinka. Jei nutinka, tai žūtbūt paslepiama, kad mes nieko nesužinotume. Yra ir kitokių savižudybių. Yra savižudybių fronto linijoje, ne tik civiliniame pasaulyje. Tai taip pat slepiama. Ir tai tik parodo, koks šitas Rusijos režimas košmariškas ir kaip jis traiško žmones, kada net protestuoti negali. Nieko negali padaryti“, – teigia filosofas.

Lankstė origamius ir visiems padėdavo

Artimiausi A. Okunevo aplinkos žmonės esą buvo šokiruoti tokio jo sprendimo. Net ir susideginimo išvakarėse bendraujant niekam nekilo įtarimų, kad jis ką nors planuoja.

„Jis gyveno normalų gyvenimą. Merginos neturėjo, gyveno vienas. Bet turėjo kelis artimus draugus. Jis buvo malonus, teisingas, atsakingas – niekas nieko blogo apie jį negalėtų pasakyti. Jis visada padėdavo kitiems“, – taip prisimena gerai A. Okunevą pažinojęs žmogus.

Dėl žmonių saugumo pažadėjome išsaugoti su žurnalistais bendravusių artimo rato asmenų anonimiškumą.

„Čia buvo jo asmeninis pasirinkimas“, – sako artimiausi A. Okunevui žmonės, kurie apie jo motyvaciją ir protestą perskaitė atsisveikinimo laiške. „Jis rašė, kad yra kitas būdas. Jis nesutiko su viskuo, kas vyksta, ir būtent taip išreiškė savo poziciją. Taip, kaip jis matė, visur turėjo būti taika, bet juk mes suprantame, kad tai utopija. Jis nebenorėjo gyventi tokiame pasaulyje, todėl priėmė tokį sprendimą.“

Rinktis kitaip protestuoti – organizuoti piketus, kampanijas – jam nebuvo priimtina. Kalbintas vienas iš buvusių Aleksandro darbo kolegų jį prisimena kaip labai gabų ir išsilavinusį programuotoją, bet uždarą žmogų. Anot buvusio pažįstamo, jis mėgo lankstyti origamius ir žiūrėti filmus, tačiau su niekuo darbe santykių nepalaikė ir nedalyvavo darbovietės organizuojamuose renginiuose. Kartais net neatsakydavo į pasisveikinimus ar klausimus.

Iš darbo A. Okunevas išėjo likus pusmečiui iki 2025 m. vasario 24 d. Po vyro surengtos protesto akcijos pareigūnai apsilankė buvusioje darbovietėje, tačiau esą apie A. Okunevo paliktą antikarinį užrašą ant sniego nieko neklausė ir nekalbėjo.

Režimas gniaužia bet kokį protestą

Estijos žvalgybos ataskaitoje pabrėžiama, kad A. Okunevo susideginimas bei daugybė 2025 m. pradėtų baudžiamųjų bylų prieš kitus disidentus rodo, jog Rusijoje toli gražu ne visi palaiko dabartinį režimą. Vis tik aktyvieji nesudaro daugumos.

Tad kodėl režimas taip brutaliai slopina net ir pavienių disidentų, tokių kaip A. Okunevas, akcijas? Šis vyras nedalyvavo jokiame opoziciniame judėjime, nerengė piketų, neturėjo minios sekėjų socialiniuose tinkluose, tačiau bet kokia informacija apie jo mirties priežastį, jau nekalbant apie intencijas, slepiama nuo visuomenės akių.

Anot filosofo G. Mažeikio, tokios nuožmios represijos Rusijoje vyksta jau penkti metai. „Juk būna, kai pavieniai žmonės išeina su mažu lapeliu, kur parašyta „Karui ne“, tas žmogus yra suimamas per kelias minutes. Tokiu būdu viskas dingsta, niekas nieko nesužino“, – sako profesorius.

Vilniaus universiteto dėstytojas, Rusijos propagandos ir dezinformacijos ekspertas Nerijus Maliukevičius šiame A. Okunevo protesto akte regi paraleles su 1972 m. Kaune susideginusio Romo Kalantos protestu prieš sovietinę Lietuvos okupaciją. Kitą savaitę Lietuvoje bus minimos dar vienos šio įvykio metinės.

Sovietų valdžia ir KGB R. Kalantos palaikus Kauno Romainių kapinėse palaidojo slapta ir anksčiau, nei buvo planuota. Po tokio poelgio Kauno gatvėse plykstelėjo daugiausia jaunų žmonių protestai – eitynės ir demonstracijos, buvo skanduojami antisovietiniai šūkiai. Valdžia protestams malšinti atsiuntė kariuomenės dalinius, prasidėjo brutalios represijos, o pats jaunas disidentas R. Kalanta paskelbtas psichiškai neįgaliu.

Nepaisant sovietų pastangų, R. Kalanta tapo pasipriešinimo okupaciniam režimui simboliu.

Anot N. Maliukevičiaus, būtent tokio simbolizmo dabartinis Kremliaus režimas ir bijo.

„Nors vienetinis aktas retai įplieskia masinį pasipriešinimą, dėl protesto savo gyvybę paaukojęs žmogus gali tapti moraline figūra, moraliniu simboliu, atliepiančiu visuomenės nerimą. O tada nepasitenkinimas pradės kristalizuotis, – sako N. Maliukevičius. - Štai kodėl tokie režimai stengiasi sunaikinti pačią įvykio vietą, nutildyti istoriją ir diskredituoti auką. Kaliningrado valdžios pastangos atspindi klasikinį autoritarizmo refleksą“, – sako jis.

Vis tik patys rusai tuo netiki. Kalbintų Rusijos ekspertų manymu, Kaliningrado valdžios veiksmai slepiant informaciją apie A. Okunevo susideginimą kaip antikarinį protestą yra tipiniai ir jais labiau siekiama išlaikyti bendrą palaikymo režimo veiksmams vaizdą.

„Susideginimas protestuojant prieš karą iš tikrųjų yra vienetinis tragiškas aktas, bet taip pat ir galingas signalas“, – sako Rusijos sociologė ir politologė Margarita Zavadskaja. Tačiau, anot jos, ji neturi duomenų, kad Kaliningrade protesto potencialas labai skirtųsi nuo bendros situacijos Rusijoje.

„Grubiai skaičiuojant, maždaug ketvirtadalis Rusijos visuomenės, nepaisant represijų, įvairiais būdais reiškia antikarines ir antiputiniškas nuotaikas. Tik ši raiška šiuo metu yra mažiau aktyvi, mažiau matoma, nes pilietinės Rusijos visuomenės tikslas šiuo metu vienas – tiesiog išgyventi“, – sako M. Zavadskaja.

Buvęs Kaliningrado srities politinis aktyvistas, išvykęs iš Rusijos 2022 m., Ivanas Luzinas teigia, kad žmonės kasdien regi degančius žmones – vieni dega tankuose, civiliai – savo namuose, kai griūna susprogdinti namai, žmonės žūsta po griuvėsiais abiejose fronto pusėse.

„Tai transliuojama tiesiogiai, tai matome kasdien, todėl tai neves prie jokių ryškesnių protestų. Kai viskas suvaržyta, nemanau, kad koks nors protestas Rusijoje gali būti rezultatyvus“, – sako I. Luzinas.

Prieš šio tyrimo taip pat prisidėjo kolegos iš „Manticore“ platformos.

Mes išsiuntėme klausimus Kaliningrado administracijos vadovybei, taip pat ikiteisminį tyrimą atlikusiai institucijai, tačiau atsakymų nesulaukėme.