Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“ Lion Ceccah dainai vizualinę išraišką suteikusi scenografė Sigita Šimkūnaitė – darbų sūkuryje. „Nėra kada net pasidžiaugti laimėjimais“, – sako ji. O laimėjimai pilasi lyg iš gausybės rago: neseniai paaiškėjo, kad su kolege drabužių dizainere Sandra Straukaite ji atstovaus Lietuvai prestižinėje Prahos kvadrienalėje, taip pat buvo nominuota „Sidabrinei gervei“ geriausio kino dailininko kategorijoje.
Šiemet „Eurovizijos“ scenoje Vienoje žiūrovai išvys intriguojantį sceninį sprendimą – kostiumo instaliaciją, kuri dainai baigiantis dramatiškai subyra. Viena jos autorių – Sigita Šimkūnaitė.
Sudėtingas sprendimas
Sukurti scenovaizdį Lion Ceccah (Tomo Alenčiko) pasirodymui Sigitos paprašė senas jos bičiulis, atlikėjo vadybininkas, muzikos projektų prodiuseris Vitalijus Gylys. „Paklausė, ar galėčiau pagelbėti. Atsakiau: tikrai galiu“, – nusijuokia LRT.lt pašnekovė. Ją su V. Gyliu sieja ne vienas kūrybinis sumanymas Lietuvos kine.
Scenografė susipažino su pačiu Tomu ir jo kūriniu „Sólo quiero más“ („Noriu daugiau!“), netruko pasiūlyti kelis vaizdinius sprendimus. Atlikėjui labiausiai patiko nejaukiame kiaute įkalinto žmogaus įvaizdis, subyrantis per dainos kulminaciją.
Tada atėjo laikas vizualinę idėją įkūnyti. Sigita Šimkūnaitė pasitelkė tituluotąją kolegę drabužių dizainerę Sandrą Straukaitę, kreipėsi į kolegas iš kino pasaulio. „Viena pati to nebūčiau padariusi be Sandros ir specialiųjų efektų kūrėjų, sugebančių pagaminti keistus, iš pažiūros net neįmanomus dalykus, objektus“, – pasakoja Šimkūnaitė.
Suprantama, toks sumanymas negali būti įgyvendintas staiga, vos spragtelėjus pirštais. Kūrybos procesas užtruko, kol „kiauto“ prototipas buvo kruopščiai ištobulintas. Jį sudaro daug metalinių elementų, suvertų ant trijų plieninių trosų, per kuriuos leidžiama elektromagnetinė srovė. Kol sistema aktyvi, konstrukcija lieka stabili, o per pasirodymo kulminaciją elektra išjungiama ir kostiumas akimirksniu subliūkšta.
„Didelio stebuklo čia nėra, tačiau sukurti inžinerinį sprendimą ir apskaičiuoti jėgų pasiskirstymą reikėjo šiek tiek laiko“, – pasakoja Šimkūnaitė. Vis dėlto Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovas Audrius Giržadas pažymi, kad tai pirmas tokio sudėtingumo sceninis sprendimas per visą Lietuvos dalyvavimo „Eurovizijoje“ istoriją.
Sklando legendos
Visa kita jau žinome: atėjo vasario 27-oji, Vilniuje įvyko nacionalinės atrankos finalinis koncertas, Lion Ceccah buvo apgaubtas trispalve – pagaliau išsipildė ne vienus metus jo puoselėta svajonė patekti į „Euroviziją“.
„Man labai patiko Tomo pasirodymas finale: geras, estetiškas, tikslus. Manau, Austrijoje bus dar geresnis“, – vylėsi Sigita.
Sceninė skulptūra prieš kelias savaites iškeliavo į Vieną, „Eurovizijos“ areną „Wiener Stadthalle“. Bendrovės „Imunis“ vadovas Artiomas Grigorianas su kolega austrų scenos technikams perdavė instaliacijos valdymą.
Austrijoje skulptūra atsidūrė anksčiau už Lion Ceccah, buvo išbandyta repeticijose – galiausiai jau ir su atlikėju. Apie lietuvių instaliaciją sklando legendos, ji atkreipė ir užsienio žiniasklaidos dėmesį. „Skulptūra jau naudojama, su ja repetuojama. Pati mačiau jos bandymą scenoje“, – patikino Šimkūnaitė.
Sigita ir lietuviško kino sėkmė
Lietuviškas kinas pastaraisiais metais patiria atgimimą, pelno prizus Europoje ir už Atlanto – kino dailininkė Sigita Šimkūnaitė yra šios sėkmės dalis. Ji prisidėjo kuriant aukščiausią apdovanojimą pelniusius filmus „Piligrimai“, „Sesės“ (rež. Laurynas Bareiša) ir „Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradzė).
Šimkūnaitės indėlis taip pat matomas „Poete“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, Giedrius Tamoševičius), „Uogose“ (rež. Vytautas Katkus), „Ilgo metro filme apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė), „Amžinai kartu“ (rež. Lina Lužytė) ir daugelyje kitų.
Pašnekovė prisipažįsta skirianti didelį dėmesį būtent lietuviškam kinui ir jo kūrėjams. „Man labai svarbu visais būdais jį palaikyti ir būti jo dalimi. Tvirtai laikausi šio prioriteto“, – sako menininkė.
Balandžio pabaigoje paaiškėjo, kad Sigita Šimkūnaitė nominuota „Sidabrinių gervių“ apdovanojimui geriausio 2025-ųjų kino dailininko kategorijoje – už „Badautojų namelio“ (rež. Karolis Kaupinis) vizualinę estetiką.
Nominuota ir apdovanota
Stulbinami Sigitos Šimkūnaitės darbai, jų gausa ir Lietuvos teatre. Pastaruoju laiku jie kone kasmet nominuojami „Auksiniams scenos kryžiams“: „Skrajojantis olandas“, „Dona Kichotė“, „Onos“, „Chroma“, „Žiurkės“, „Sūnus“... Regis, nesibaigianti virtinė.
„Auksinį scenos kryžių“ menininkė pelnė už spektaklių „Edžio pabaiga“ ir „Indigo. Das Schliemann Projekt“ (kartu su Sandra Straukaite) scenografiją. Vaikus ir tėvelius nepaprastai žavi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio „Panama labai graži“ scenovaizdžiai.
Negana to, Šimkūnaitė kūrė scenografiją Lietuvos profesionalaus teatro 100-mečiui, scenos dekoraciją popiežiaus Pranciškaus susitikimui su jaunimu Katedros aikštėje. Jos sumanytas natūralistinis scenovaizdis spektaklyje „Laikas nė(e)rimui“ atvėrė „Neringos – Lietuvos kultūros sostinės 2021“ renginių programą. O užvėrė kitą tarptautinio masto renginį – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (baletorija „Sutartis“).
Balandžio pabaigoje paaiškėjo, kad Sigita Šimkūnaitė su Sandra Straukaite 2027-aisiais atstovaus Lietuvai prestižinėje Prahos kvadrienalėje (PQ27). Atrankos konkursui jos pristatė instaliaciją „Mintis be galvotojo“, sukurtą lietuvių ir suomių spektakliui „Superthing“, neseniai rodytam festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje. Instaliaciją galima apžiūrėti sostinės galerijoje „Arka“.
