Nuomonės

2020.12.05 18:59

Vaiva Rykštaitė. Lietuvoje moterys vis dar moka tamponų mokestį

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.12.05 18:59

„Kad nereikėtų ant įklotų vyro prašyti” – žinote šį posakį? Dažniausiai tokiu atveju kalbama apie finansiškai nuo vyro priklausomą moterį, kuri dėl kiekvienos smulkmenos turi prašyti pinigų, galbūt ir aiškinti, kam jie skirti. Nujaučiu, kad šioje frazėje slypi ir gėdos konotacija – gėdos prašyti būtent įklotams, tarsi tai būtų kažinkoks nuodėmingas pirkinys.

Todėl visų pirma siūlyčiau šią frazę keisti į „prašyti vyro nupirkti įklotų“, nes manau, kad visiškai normalu, kai tvarkydamas reikalus mylimasis užsukęs į prekybos centrą pačiumpa ne tik maisto produktų, bet ir būtinų higienos priemonių savo antrai pusei.

Kam tai atrodo nenormalu, tegul nusiperka marškinėlius su užrašu „mėnesinės“ ir vaikšto be gėdos, nes baigėsi laikai, kai apie mėnesines moterys kalbėdavo rausdamos ir visokiais paikais kodais jas įvardydamos – man dabar galvon šauna vienas toks juokingas iš vaikystės: „pusseserė iš Krasnojarsko atvažiavo“.

Galbūt jau girdėjote naujieną, kad Škotijos moterys yra pirmos pasaulyje, kurioms nereikės nei pinigų prašyti, nei pačioms išleisti nė cento mėnesinių higienai skirtoms priemonėms. Šitaip Škotija siekia panaikinti „mėnesinių skurdą“, mat toli gražu ne kiekviena moteris ir mergaitė gali sau leisti nusipirkti įklotų ir tamponų – dėl to jos patiria stresą, gėdą, mokyklinio amžiaus mergaitės dėl to gali net praleisti pamokas.

Tikroji pažanga yra atsigręžti į močiučių praktikas – ir uogienes verdant, ir medvilninius įklotus naudojant, tik be jokios gėdos ir paslapties – aukštai iškeltomis galvomis.

Todėl Škotijos žingsnis – itin progresyvi iniciatyva, išsprendžianti ne tik „mėnesinių skurdo“ bet ir „tampono mokesčio“ problemą. Beje, šio nevertėtų painioti su „rožiniu mokesčiu“ (pink tax). Esminis skirtumas tarp šių, dažnai kaip lytinės diskriminacijos forma traktuojamų mokesčių, jog „rožinis mokestis“ yra labiau marketingo klausimas, kai tos pačios paskirties prekės, pavyzdžiui, skustuvai, reklamuojami kaip skirti ar „subalansuoti“ išimtinai moterims ir kainuoja daugiau nei tos pačios paskirties daiktai, skirti vyrams.

Tuo tarpu „tampono mokestis“ yra nepriklausomas nuo marketingo, tačiau kontroliuojamas vyriausybiniu lygmeniu, tamponus ir higieninius įklotus apmokestinant be mokesčių lengvatos, t. y. šitaip nepripažįstant jų kaip pirmo būtinumo produktų.

Lietuvoje šiuo metu tamponams ir įklotams yra taikomas 21% PVM mokestis. Ši problema mūsų šaliai nėra unikali – 2019 m. duomenimis[1] daugiau nei pusė ES šalių menstruacijų higienos produktams taikė tokį pat PVM kaip cigaretėms ir alkoholiui.

Mažiausiai ką gali padaryti kiekviena progresyvi valstybė – tai subsidijuoti menstruacijų higienos priemones. Tikiuosi Lietuvos vyriausybėje, svarbius postus užėmus moterims, šitai netrukus ir įvyks.

Čia kviečiu įsisąmoninti esminį skirtumą, jog tamponai ir įklotai nėra asmeninio pasirinkimo klausimas – nes mėnesinės ištinka kas mėnesį, dargi iš moterų per mėnesines tikimasi įprastinio funkcionavimo ir darbų bei pareigų atlikimo; kai tuo tarpu vyrai apskritai neturi tokios tik jiems būtinos, dideliu PVM apmokestintos higienos priemonės.

Todėl mažiausiai ką gali padaryti kiekviena progresyvi valstybė – tai subsidijuoti menstruacijų higienos priemones. Tikiuosi Lietuvos vyriausybėje, svarbius postus užėmus moterims, šitai netrukus ir įvyks.

Kitas ne mažiau svarbus su menstruacijų higiena susijęs ir aplinkosaugos klausimas. Vien JAV 2018 m. buvo parduota daugiau nei 5,8 mlrd. tamponų – tai yra trečdalis visame pasaulyje parduodamo tamponų skaičiaus[2].

Dauguma tamponų turi plastikinius aplikatorius, dargi supakuoti į plastiko pakuotę, kiekvienas individualiai. Net blogesnė situacija su higieniniais įklotais – daugelio jų sudėtį sudaro net 70% plastiko. Todėl, kalbėdami apie modernių menstruacijų higienos priemonių naudojimą, kalbame ir apie plastiko taršą.

Tiesa, teoriškai tamponų aplikatoriai galėtų būti priduodami perdirbti kartu su plastiku, tačiau higienos sumetimais daugelyje vietų yra atsisakoma juos priimti. Per savo gyvenimą vidutinė menstruacijas patirianti moteris išmeta daugiau nei 200 kg menstruacijų produktų[3].

Tiesa, dauguma jų kol kas gyvena pasiturinčiose vakarų šalyse, tačiau pasauliui modernėjant tikėtina, kad netrukus viso pasaulio moterys galės mėgautis vienkartinių menstruacijų higienos priemonių patogumais. Tačiau to negalima traktuoti kaip pažangos.

Nė viena moteris neturėtų gėdytis pasakyti, kad prastai jaučiasi ar skauda pilvą būtent dėl mėnesinių.

Mane asmeniškai sutrikdė dokumentinis filmas „Period. End of Sentence“ apie higieninių įklotų dalijimą Indijos mergaitėms, kurios iki šio naudojosi slapta iš namų nugvelbtais skudurais. Sutinku, kad būtina kiek įmanoma daugiau kalbėti apie su mėnesinių gėda susijusias visuomenės stigmas – jų XXI amžiuje turėtų tiesiog nebelikti.

Nė viena moteris neturėtų gėdytis pasakyti, kad prastai jaučiasi ar skauda pilvą būtent dėl mėnesinių. Kiekviena mergaitė turėtų būti psichologiškai paruošta lytinei branda ir jos laukiantiems kūno pokyčiams. Tačiau reikalingas ir kitoks švietimas – etiško vartojimo, aplinkosaugos vertybių ir suvokimo, kad vienkartinės plastikinės mėnesinių higienos priemonės nėra joks progresas, o paprasčiausia aplinkos tarša.

Čia priartėjame prie sudėtingiausio niuanso – besivystančių šalių, vakarus matančių kaip sektiną pavyzdį. Tačiau, kaip išmintingai savo knygoje „Tai viską keičia: klimatas prieš kapitalizmą“ pastebi autorė Naomi Klein, norint išspręsti pasaulinės taršos ir klimato krizės problemą, besivystančioms šalims nedera sekti vakarų pavyzdžiu bei daryti tų pačių vartojimo klaidų.

Jų laukia sunkesnė ir ne visai realistiška užduotis – peršokti per vakarų vartojimo įpročius ir pereiti prie ekologine prasme progresyviųjų. Tokiu atveju Indijos mergaitės turėtų būti mokomos naudoti ne vienkartinius įklotus, bet pratintis prie daugkartinių, ekologiškų ir skalbiamų – tokių, kokie pastaruoju metu sparčiai populiarėja JAV, pavyzdžiui, menstruacinės kelnaitės „Thinx“.

Suprantu, kad būtent dėl Indijoje egzistuojančios menstruacijų gėdos mano siūlymas yra daugiau nei naivus, nes mergaitėms būtų didelė problema skalbti ir viešai džiaustyti savo menstruacijos priemones. Tačiau čia kyla klausimas: kodėl to padaryti negalėjo Škotija?

Pavyzdžiui, užuot padariusi nemokamas visas vienkartinio naudojimo menstruacines priemones, šios šalies vyriausybė galėjo rinktis išimtinai subsidijuoti aplinkai draugiškus, iš suyrančių medžiagų ir aplinkai nekenksmingus tamponus ir įklotus.

Tokiu šūviu galima nušauti kelis zuikius: 1. aplinkosaugos, 2. moterų sveikatos, nes įklotuose esančios cheminės medžiagos ilgainiui kenkia sveikatai, 3. tvarių verslų skatinimo. Nes nesunku įsivaizduoti, kad valstybei subsidijuojant ekologiškus produktus, neekologiški nebeišsilaikytų rinkoje.

Tai, kas dar neseniai buvo laikoma modernumu, kaip paaiškėjo, veda mus pražūties link. Tikroji pažanga yra atsigręžti į močiučių praktikas – ir uogienes verdant, ir medvilninius įklotus naudojant, tik be jokios gėdos ir paslapties – aukštai iškeltomis galvomis.

[1] https://civio.es/medicamentalia/2018/11/07/14-european-countries-levy-the-same-vat-on-sanitary-towels-and-tampons-as-on-tobacco-beer-and-wine/
[2] https://www.nationalgeographic.com/environment/2019/09/how-tampons-pads-became-unsustainable-story-of-plastic/
[3] https://www.london.gov.uk/sites/default/files/plastics_unflushables_-_submited_evidence.pdf

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt