Nuomonės

2020.06.03 05:30

Zigmas Vitkus. Pirčiupiai: maskvėnų ar mūsų?

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2020.06.03 05:30

Minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines oficialios Lietuvos ir svečių šalių delegacijos tradiciškai lanko tris vietas: Antakalnio karių kapus, Vingio karių kapines ir Panerius. Tačiau Lietuvoje yra dar viena vieta, kurią esame primiršę, – tai Pirčiupių kaimas. Šventa vieta tuščia nebūna – kiekvienais metais ten „atminimo darbą“ dirba Rusijos Federacijos atstovai.

1944 m. birželio 3 d. nacių Vokietijos SS ir policijos dalinys sunaikino Pirčiupius – dzūkų kaimą netoli Valkininkų. Keršyta už raudonųjų partizanų išpuolį prieš to paties dalinio autotransporto vilkstinę, kuomet buvo nukauta tuzinas vokiečių kareivių. Kodėl taikiniu tapo Pirčiupiai? Ciniškai kalbant – nieko asmeniško. Vykdyta baudžiamoji akcija pagal vadovybės parėdymus ir įsigalėjusią praktiką: siekta atgrasyti partizanus ir įbauginti apylinkių gyventojus.

Niekuo dėtus žmones esesininkai suvarė į gyvenamuosius namus ir kluonus, užsklendė viduje ir sudegino. Po keleto valandų Pirčiupių nebeliko. Sudegė 119 žmonių: 69 vaikai, 29 moterys ir 21 vyras. Išgyveno tik keli atsitiktinai ištrūkę gyventojai bei tie, kurių nebuvo namuose. Daugiau nei savaitę kitas nacių dalinys saugojo žudynių vietą ir tik tada leido surinkti ir palaidoti aukų palaikus. Tada Pirčiupiuose deginimo ir palaikų palaidojimo vietose iškilo dvylika kryžių.

Pirčiupiai buvo ne vienintelis lietuvių kaimas, nukentėjęs nacių vykdytų baudžiamųjų operacijų metu. Antrąją nacių ir sovietų karo dieną tuo pačiu motyvu jie sudegino Ablingos kaimą (Kretingos r.), Švendūnos kaimą (Raseinių r.), sušaudė Verstaminų kaimo (Lazdijų r.) vyrus, o 1942 m. – 300 Švenčionių apylinkių lenkų. Baltarusijoje tokių sunaikintų kaimų skaičiuojama šimtais: dėl stipraus partizaninio pasipriešinimo baudžiamosios akcijos ten vykdytos itin dažnai.

Išnaudojami

Pirčiupiais sovietų režimas susidomėjo praėjus dvylikai–trylikai metų po įvykių. Iš viešojo gyveno pašalinus simbolinę Stalino figūrą, režimas ieškojo naujo savęs įtvirtinimo pagrindo ir naujo grindžiančiojo mito. Juo tapo Didysis Tėvynės karas ir tarybų liaudies pergalė jame. Ir – kaip integrali šio mito dalis – nacių režimo vykdytų taikių gyventojų masinių žudynių istorija. Imta tvarkyti su jomis susijusias vietas, statyti paminklus, steigti muziejus.

Pirmoji vieta, į kurią atkreipė dėmesį režimas, buvo kaip tik Pirčiupiai – jų sunaikinimo istorija turėjo reprezentuoti hitlerinio režimo smurtą prieš lietuvių tautą. Jie lyginti su čekų Lidice, Prancūzijos Oradūru ar Baltarusijos Chatyne. Jau 1957 m. valdžia suorganizavo atvirą „Pirčiupių kaime nuo hitlerinio teroro žuvusiems“ paminklo projekto konkursą, kurį laimėjo skulptoriaus Gedimino Jokūbonio monumentalioji skulptūra „Pirčiupių motina“. Panašu, kad tuo metu Pirčiupiuose jau veikė nedidelis muziejus.

Niekuo dėtus žmones esesininkai suvarė į gyvenamuosius namus ir kluonus, užsklendė viduje ir sudegino. Po keleto valandų Pirčiupių nebeliko. Sudegė 119 žmonių: 69 vaikai, 29 moterys ir 21 vyras. Išgyveno tik keli atsitiktinai ištrūkę gyventojai bei tie, kurių nebuvo namuose.

1960 m. liepos 23 d. vykusioje paminklo atidengimo ceremonijoje (ji parengta pagal Lietuvos SSR Ministrų Tarybos patvirtintą programą) dalyvavo partijos viršūnėlė bei tūkstančiai Tarybų Lietuvos liaudies atstovų. Atidarymas transliuotas per radiją, o menininkai gavo kūrybinių užsakymų. Taip atsirado kompozitoriaus Teisučio Makačino Pirčiupių pelenai (1960), Justino Marcinkevičiaus apysaka Kraujas ir pelenai (1961), dokumentinis filmas Šviesių svajų žmonės (1960), kūriniais, kuriuose pagal sovietinius kanonus, akcentuotos mirties ir prisikėlimo temos.

Dėmesys Pirčiupiams nenuslopo ir vėliau. Memorialą ir netoliese įsteigtą muziejų reguliariai lankė Lietuvos SSR vadovai, mokinių ekskursijos, svečiai iš užsienio. Juo didžiuotasi kaip meno kūriniu: 1963 m. Pirčiupių memorialui suteiktas aukščiausias apdovanojimas SSRS kultūros srityje – Lenino premija. Turistinės brošiūros, apybraižos, kino žurnalai, filmai – pagal simbolio svorį Pirčiupiai sovietų atminimo kultūroje nusileido turbūt tik Kauno IX fortui, o kolektyvinei lietuvių atminčiai galėjo būti ir dar svarbesnis objektas, kaip „savų“ žūties vieta.

Nereikia ir sakyti: Pirčiupių kaimo istoriją režimas nuo pat pradžių naudojo propagandiniams tikslams. Dzūkų kaimo gyventojai paversti „tarybiniais žmonėmis“, sutirštinta istorija apie kaimo vyrų dalyvavimą antinaciniame pogrindyje, sukilninti antpuolio organizatoriai. Brošiūrose koreguotas net dzūkų verkavimų (raudų) turinys. Pirčiupiškių likimas visuomenei teiktas pavyzdžiu, koks likimas būtų ištikęs visą lietuvių tautą, jei ne Raudonoji armija, išvadavusi lietuvių tautą nuo hitlerininkų. Šis teiginys tvirtintas visuose sovietinio laikotarpio viešuosiuose renginiuose.

Primiršti

Stipri ideologinė Pirčiupių kaimo likimo panauda sovietmečiu lėmė, jog Lietuvai atgavus nepriklausomybę vieta buvo iškart atmesta kaip ne sava – kartu su sovietų partizanų bazėmis Rūdninkų girioje ir Revoliucijos muziejumi: dalis ekspozicijos išmontuota, o pastatas apleistas. Galima sakyti, kad dekonstruojant Didžiojo Tėvynės karo mitą sykiu dekonstruoti ir Pirčiupiai: ir pasakojimas, ir pastatas. Dekonstruoti ir... niekada neperkonstruoti.

Pirčiupių muziejus dar kurį laiką paremontuojamas veikė, tačiau buvo itin mažai lankomas, ir vis labiau nyko, kol galų gale 1998 m. buvo uždarytas, o pastatas, neatsiradus lėšų remontui, perduotas Valstybės turto fondui ir po ketverių metų parduotas aukcione. Dalis ekspozicijos sunyko ar buvo sunaikinta, likusi dalis turėjo atsidurti Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Simbolinė fotografijų ekspozicija veikė tik kaimo bibliotekoje, apie kurią mažai kas težinojo.

Būtų neteisinga sakyti, kad nepriklausomos Lietuvos vadovai visai nelankė Pirčiupių. Apvalesnių žudynių metinių proga ten yra buvęs ir Algirdas Brazauskas, ir Valdas Adamkus, ir Algirdas Butkevičius. Visgi Pirčiupių lankymas netapo privaloma oficialių minėjimų Lietuvoje stotele, kaip kad Antakalnio karių kapai, Vingio karių kapinės ir Paneriai. Kasmet Pirčiupius be vietos valdžios atstovų ir mokinių ištikimai lankė tik Rusijos ambasados darbuotojai, toliau sukę Didžiojo Tėvynės karo naratyvą...

Laikas prisiminti?

Daugiau dėmesio Pirčiupiai susilaukė minint 70-ąsias tragedijos metines. Įsimintiną datą paminėjo Lietuvos Seimas, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei Varėnos rajono savivaldybė suorganizavo konferenciją.

Vis dėlto, praėjus šešeriems metams nuo šios apvalios datos, tenka konstatuoti, jog nematyti jokių ženklų, kad Pirčiupių kaimo istorija grįžtų (ar būtų bandoma sugrąžinti) į lietuvių tautos istorinę atmintį, nacionalinį Antrojo pasaulinio karo atminimo kraštovaizdį ir būtų vertinama taip, kaip anksčiau paminėtos atminimo vietos. O jau lyg ir būtų laikas. Ne tik todėl, kad atminti aukas yra teisinga, bet dar ir todėl, kad mums yra būtina po truputį keisti savo požiūrį į nacių okupacijos Lietuvoje laikotarpį.

Tai, kad Pirčiupiuose, be vietos valdžios atstovų, šiandien kalbas apie išvadavimą ir pergalę kasmet reguliariai sako tik Rusijos Federacijos diplomatai (gal šiemet bus kitaip?), signalizuoja apie mūsų pačių istorinės sąmonės ir atminimo politikos spragas bei rodo, jog dar neišsivadavome iš sovietmečiu įmuštų klišių.

Žinia, niekas nacių okupacijos laikotarpio Lietuvoje nevertina teigiamai, visgi lietuviškoje atminimo kultūroje susiklostė tam tikras konvencinis požiūris traktuoti šį periodą kaip šiek tiek lengvesnį, palankesnį (bent jau) lietuvių tautos egzistencijai nei sovietinė okupacija, ką, beje, įrodo didesnis visuomenės supratingumas tautiečių, bendradarbiavusių su nacių režimu, atžvilgiu, lyginant su tais, kurie bendradarbiavo su stalinistiniu. Arba policinių formuočių, kovojusių fronte su sovietais nacių pusėje, vertinimas.

Visa tai, nepaisant fakto, kad naciai, kaip ir sovietai, plėšė Lietuvą, darė vergais Lietuvos žmones, niekino Lietuvos valstybingumo idėją ir simbolius, persekiojo inteligentiją, vertė Lietuvos jaunimą tarnauti vokiškuose daliniuose, su vietos pagalbininkais išžudė du šimtus tūkstančių Lietuvos ir kitų šalių žydų ir numarino 170 tūkst. sovietų kariuomenės karių, paimtų į nelaisvę 1941 m. vasarą ir rudenį. Toks užmaršumas rodo, kaip neseniai LRT.lt publikuotame tekste yra pastebėjęs istorikas Alvydas Nikžentaitis, kad istorija ir atminimo kultūra yra skirtingi dalykai.

Tai, kad Pirčiupiuose, be vietos valdžios atstovų, šiandien kalbas apie išvadavimą ir pergalę kasmet reguliariai sako tik Rusijos Federacijos diplomatai (gal šiemet bus kitaip?), signalizuoja apie mūsų pačių istorinės sąmonės ir atminimo politikos spragas bei rodo, jog dar neišsivadavome iš sovietmečiu įmuštų klišių. Juk Pirčiupiai niekaip nesusiję su Didžiuoju Tėvynės karu, jie susiję su Lietuvos okupacija, kurią įvykdė nacių Vokietija, o Pirčiupių tragedija – tai tiesiog lietuvių dzūkų kaimo sunaikinimo istorija.