Nuomonės

2020.12.04 21:43

Gintautas Mažeikis. Baltarusia: horizontali Baltoji revoliucija

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2020.12.04 21:43

Įvertinkime Baltosios revoliucijos būklę šiuo metu ir kur link tai juda. Svarbiausia: toliau stiprėja Baltarusios opozicijos mikrohorizontalios, įtraukios demokratijos struktūros, kurios plečiasi, auga šaknyno pavidalu ir uzurpatoriaus Aliaksandro Lukašenkos valdžia nieko su tuo negali padaryti.

Baltoji revoliucija mąsto ir išranda vis naujų pasipriešinimo būdų, kurių paskutinis – perkelti protesto akcijas iš senamiesčių ir miestų centrų į tankiai apgyvendintus mikrorajonus, kiemus, kurti kiemų demokratiją – yra itin efektyvus. Pasak socialinės politinės rizomos teoretikų Gilles‘o Deleuze ir Felixo Guattari, tokio tipo šaknynai – rizomos – neturi pradžios ir pabaigos. Jie gali prasidėti, atsinaujinti ir pasibaigti bet kur, jungtis su kitais šaknynais, peržengti valstybės teritorijos ribas, rasti finansavimosi galimybių, kurti mažąją ekonomiką ir mažąją politiką šaknyno aplinkoje.

A. Lukašenkos „galios“ struktūros negali jų sunaikinti suimdamos kurią nors „šaknyno išpjovą“: laimėti galima tik suėmus ir pasodinus didžiąją tautos dalį. Žinoma, tokia rizominė veikla gali plėstis tik didėjant mikrosolidarumui, horizontaliai mikrobendruomenių demokratijai ir atitinkamai komunikacijai.

Rizominiam tinklui nereikalingi ryškūs lyderiai, kuriuos A. Lukašenkos režimas tuoj pat suima, įkalina arba ištremia. Diktatoriaus griežtos valdžios vertikalės ir jos koncentracijos vienose rankose politika sukūrė palankią aplinką rastis mikrorajonų dinamiškoms solidarumo grupėms (G. Deleuze ir F. Guattari jas vadina gaujomis) su savais „epizodiniais“ lyderiais, kurie vadovauja visoms vietinėms akcijoms (sukuria daugelį mikropolitinių arenų).

Tokiu būdu gerai struktūruotos ir sukarintos OMONO, milicijos, vidaus kariuomenės pareigūnų gretos suyra, netenka rikiuotės ir disciplinos pranašumo ir mikrorajonuose taip pat įgauna gaujos formą. Ir nors A. Lukašenkos „komandos“ turi ekipuotės ir įstatymo pranašumą, pralaimi, nes blogiau supranta daugiabučių rajonų geografiją ir neturi palaikymo. Namų laiptinės ir butai tampa sukilėlių mikrotvirtovėmis, kurios atsidaro mitinguojantiems ir užsiveria persekiotojams. Tada A. Lukašenkos pareigūnai bando veržtis į laiptines, butus, o tai visai suskaido jų pajėgas į mikrovienetus ir gyventojai yra pajėgūs priešintis.

Atitinkamai stipriai pasikeičia Svetlanos Cichanouskajos ir jos koordinacinio komiteto įtaka iš Vilniaus, kurie negali vadovauti tokiai save plečiančiai struktūrai, bet gali organizuoti tarptautinę paramą ir užtikrinti duomenų, informacijos paskirstymą bei išorinio, už Baltarusijos teritorijos ribų, opozicijos tinklo funkcionavimą. Šiuo požiūriu S. Cichanouskaja gerai atstovauja tinklui aukščiausiu lygiu ES. Išoriškas tinklas veikia visu pajėgumu ir paralyžiavo A. Lukašenkos užsienio politiką.

Opozicinis mikroelementų, „molekulinis“ tinklas negali egzistuoti be pakankamos komunikacijos. Anksčiau ją buvo bandoma organizuoti per socialinius tinklus, pavyzdžiui feisbuką, ar VK, tačiau tai nepasiteisino, kai blokuojamas internetas. Kur kas efektyvesni paprasčiausių žinučių ir „Telegram“ kanalų tinklai, kurie veikia ir minimaliu G2 protokolo režimu. Gerai suderinta sąveika tarp išorinio NEXTA, „Tipichnaya Belarus“, „Naša Niva“ ir kitų didžiųjų „Telegram“ kanalų ir tūkstančio smulkių bendruomenių ir rajonų kanalų, sukūrė pakankamą rizominiam tinklui išorinę ir vidinę, makro ir mikrokomunikaciją.

Tokio bendravimo ir koordinavimo tinklo neįmanoma blokuoti įprastinėmis priemonėmis, kaip blokuojamas internetas. Be to, mikrostruktūros, kuriamos daugiabučiuose, padeda įveikti ir viso mobilaus ryšio blokavimo pasekmes. Suprasdami tai A. Lukašenkos galios atstovai gaudo mikrotinklų moderatorius, kankina juos norėdami išgauti slaptažodžius. Vis dėlto vietoje vieno užgrobto kanalo dažniausiai atsiranda kitas ar net keli nauji. Laimėti prieš pilietinę visuomenę neįmanoma nesunaikinus paties gyventojų sąmoningumo, tai yra nesiėmus masinių deportacijų.

Naujoji komunikacinė aplinka metė iššūkį Baltarusios centrinei televizijai ne tik aktualumu, operatyvumu, bet ir įtraukumu ir prieinamumu. Šiandien Baltarusioje greitai smunka televizijos žiūrimumas. Paskutiniai sociologiniai duomenys rodo, kad tik 40 proc. gyventojų daugiausia ar nuolatos žiūri televiziją, o apie 60 proc. seka įvairias tinklaraštininkų laidas prieinamas per „Youtube“ ir kitus kanalus. Tinklaraštininkų aktyvumas, tinklalaidės neabejotinai jau yra iššūkis ir Lietuvos televizijai ir radijui, tačiau kur kas mažesniu mastu nei Baltarusioje.

Namų laiptinės ir butai tampa sukilėlių mikrotvirtovėmis, kurios atsidaro mitinguojantiems ir užsiveria persekiotojams. Tada A. Lukašenkos pareigūnai bando veržtis į laiptines, butus, o tai visai suskaido jų pajėgas į mikrovienetus ir gyventojai yra pajėgūs priešintis.

Baltarusios komunikacinis sindromas, jei norite – virusas, stipriai įsikibo į Rusijos medijas, todėl Kremlius jau kalba apie „Youtube“ ir tinklaraštininkų aktyvizmo blokavimą. Tačiau kažin ar tai nebūtų degtukas, kuris įžiebtų masinius protestus? Baltarusioje protestai prasidėjo iki rugpjūčio 9 d. rinkimų: nuo suimamų tinklaraštininkų ir tik vėliau įvykusio sprogimo.

Sukilusiam horizontaliam tinklui nereikalinga stipri prezidentinė valdžia, todėl didelė konstitucinė reforma neišvengiama ir šalis taps labiau parlamentinė respublika. Per daug buvo represijų, žeminimo, neteisingumo, kad būtų siekiama išsaugoti egzistuojančią santvarką.

Ir vėl Kremliaus vertikalės bei Baltarusios solidarumo tinklo interesai smarkiai išsiskiria: Maskva reikalauja silpnesnio prezidento Baltarusioje, kurį būtų galima paveikti per prorusiškų partijų mechanizmą. Tačiau tai nebūtų radikali demokratinė konstitucija su stipriu parlamentu ir valdžių padalijimo principu, su atitinkamomis valdžių atsvaromis. Solidarumo tinklui reikalingas kuo silpnesnis valstybinis aparatas ir todėl Baltarusios, Minsko mikrorajonų demokratija linkusi matyti į Lietuvos valstybę panašią santvarką, gal net su dar stipresnėmis vietos savivaldomis.

Ši solidarumo piliečių visuomenė ir ją atstovaujanti valstybė bus heterogeniška – tai yra skirtybių įvairovė, kurią lemia tautiniai, religiniai, ideologiniai skirtumai bei nesuderinamos istorinės tapatybės, o ateityje ir lyties tapatybės: baltarusiai, rusai, stačiatikiai, katalikai, LDK vizionieriai, dabartiniai valstybininkai, kupini sovietinės nostalgijos pensininkai ir į Vakarus orientuotas jaunimas, Minsko ir periferijų gyventojai. Baltarusioje nesuveikė tautinis susiskaidymo faktorius, nors tinkle ir dalyvauja labai įvairios grupės („gaujos“) – universitetų dėstytojai, studentai, menininkai, darbininkai, profesinės sąjungos, medikai, tiesiog mikrorajono gyventojai, tik rusakalbiai, kalbantys mišria kalba, rašantys tik baltarusiškai... Kremlius žūtbūt bando išardyti šį pilietinį audeklą, kurdamas labiau apibrėžtas makrostruktūras, pavyzdžiui, agresyvią prokremlišką partiją „Sojuz“.

Paskutiniai sociologiniai duomenys rodo, kad tik 40 proc. gyventojų daugiausia ar nuolatos žiūri televiziją, o apie 60 proc. seka įvairias tinklaraštininkų laidas prieinamas per „Youtube“ ir kitus kanalus.

Turint omenyje Minsko geografinį artumą Vilniui ir naujosios demokratinės, solidarumo visuomenės polinkį kurti parlamentinę respubliką ir stiprią savivaldą, akivaizdu, kad tai palanki proga ginti ir stiprinti Lietuvos ir demokratinės Baltarusios ryšius. Labai svarbu tai daryti jau dabar, turint omenyje, kad Maskva kausis iki paskutinio. Todėl Lietuvos, kaip vieno iš šio konflikto netiesioginių dalyvių, ir Rusijos susidūrimas šiuo klausimu jau vyksta, ir tai bus didelis diplomatinis iššūkis Lietuvos prezidentui ir naujajam Užsienio reikalų ministerijos vadovui – reikės ne tik tvirto stuburo ir skundų į Briuselį, ką jau turime ir mokame, bet ir pragmatinės nuovokos, ko kartais ši įstaiga stokoja. O, be pragmatinių ir užkulisinių gebėjimų, labai sunku organizuoti realų tarpininkavimą pokalbyje su Maskva, ko norėtų iš Lietuvos Baltarusios opozicija ir kur reikėtų apginti baltarusių ir mūsų laisvę.

Horizontalioji tinklinė Baltarusios opozicijos taktika yra pavojinga pačiam Kremliui ir gal net labiau nei Ukraina. Rusijos opozicija labai dėmesingai seka įvykius Minske ir neabejotinai bandys juos atkartoti. O atmenant tai, kad Baltarusios opozicinis tinklas yra išteritorintas, nesutampa su valstybės ribomis, turi savo atšakas Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, galima teigti, kad ne tik Kremlius kišasi į Minsko reikalus, bet ir Baltarusios opozicija aktyviai veikia Rusijos tikrovę. Apie tai galima spręsti iš tų protesto akcijų, kaip antai Chabarovske, ar, mažiau, Sankt Peterburge ir Maskvoje, kur pabrėžiamas solidarumas su Baltarusia.