Dabar, kai vaikščiojame visi užsitempę kaukes, Mėnulio gyventojas, jeigu nusileistų į Žemę, manytų, kad pakliuvo tarp vieškelio plėšikų. Apie žmogų ir jo požiūrį buvome įpratę spręsti iš veido, ypač iš lūpų išraiškos. Tai buvo nelabai teisinga. Veidą valdome lengvai. O savo akių nepasiekiame.
Bręsdami veido raumenis valdyti mes išmokstame palyginti greitai, ir turbūt kiekvienam yra buvę taip: šypsaisi nuo ausies iki ausies, nors norisi pašnekovui trenkti į snukį. Arba atvirkščiai – iš baimės numirė visos tavo blusos, tačiau laikaisi nerūpestingai.
Su akimis yra kitaip. Jas valdantys raumenukai neryškūs, ir, jeigu nelinksma, burna išduos, o akys – ne. Jos ne tik saugo mūsų gyvybes. Žmonijos evoliucijos eigoje tai buvo svarbiausias organas siekiant kontakto su svetimu – galbūt iš kito urvo ar kitos genties. Ir jeigu tas, kuris lipa iš medžio arba į medį, tau patiko, tavo akys jai pasakys. Ir atsakymą gausi tuoj pat. Greičiau negu kompiuteriu. Akių kalba atsirado gerokai anksčiau negu žodinė.
Mūsų laikais susižvalgome, net jeigu esame būryje. O paskui ieškome tų pačių akių ir tokio paties žvilgsnio. Profesorė Sarah Bournemoth grupei studentų davė pluoštą nepažįstamų žmonių nuotraukų. Nuošaliai pastatyta aparatūra stambiu planu filmavo jų akis. Į ką žiūrėjo studentės ir studentai pirmiausia? Į nepažįstamojo akis. Buvo padarytas ir dar vienas eksperimentas. Keliolikai naujagimių į pirštukus buvo įkištos dvi svetimo žmogaus nuotraukos. Vienoje žmogus žiūrėjo tiesiai, kitoje – į šalį. Jautri aparatūra stebėjo. Žiūrinčiuoju į šoną nė vienas vaikiukas nesusidomėjo. Visi įsistebeilijo į akis to, kuris žiūri tiesiai į jį. Tų mažiukų smegenys dar buvo santūrios, snaudė. Bet kai tyrimas buvo padarytas su keturmėnesiniais, EEG įranga pamatė, kad jų smegenys subruzdo, kai buvo pakišta žiūrinčiojo tiesiai į jį nuotrauka.
Profesorius Takohiko Koika Japonijoje padarė kitaip.
Pakvietė 96 suaugusius. Jie nebuvo pažįstami. Suskirstė juos į poras ir liepė žiūrėti vienas kitam į akis. Aparatūra stebėjo jų smegenų darbą ir akių vokų judesius. Pastebėjo, kad, kai vienas pradeda mirksėti, tuoj pradeda mirksėti ir kitas. Be to, smegenys pradeda intensyviai dirbti. Taip pat paaiškėjo, kad, jeigu žmogui, esančiam priešais tave, nežiūrėsi į akis, tai ir jo dėmesio negausi.
Taip pat neteisinga manyti, kad melagį galima atpažinti iš to, kad jo žvilgsnis bėgioja. Pasirodo, vyzdį galima laikyti valios jėga stabiliai tiek meluojant, tiek ir teisybę sakant.
Akys prikausto mūsų dėmesį ir mes instinktyviai ieškome pirmos informacijos apie tų akių savininką. Priimta spręsti, kad, jei žmogus žiūri tau tiesiai į akis, jis nemeluoja. Taip manyti paviršutiniška. Svarbių bylų tardytojai, ir jei tardymas filmuojamas, pastebėjo, kad meluojantis žiūri į akis taip pat dažnai, kaip ir tas, kuris sako teisybę. Taip pat neteisinga manyti, kad melagį galima atpažinti iš to, kad jo žvilgsnis bėgioja. Pasirodo, vyzdį galima laikyti valios jėga stabiliai tiek meluojant, tiek ir teisybę sakant. Netgi atvirkščiai būna. Teisybę sakančio žmogaus akys kartais bėgioja, jei jis bando perduoti svarbią, ypač sunkiai patikimą informaciją, arba – labai įtemptai galvoja. Mokslininkai nustatė, kad žiūrėjimas pašnekovui tiesiai į vyzdžius taip suaktyvina smegenis, kad jos nesugeba tuo pačiu metu išlaikyti akių kontakto ir atsakinėti į keblius klausimus.
Mano katė neišlaiko žvilgsnio ilgiau negu dvi sekundes. Nusisuka arba net bėga iš kambario, nors nėra prasikaltusi. Kenijos rezervate bandžiau tą patį padaryti su liūtu. Žvilgsnį pagauna, padaro rūsčią išraišką (parodo iltis), o paskui nusisuka ir eina šalin. Nežinau, kaip jis pasielgtų, jeigu susitiktume savanoje.
Tai reiškia, kad, jeigu kas žiūri mums tiesiai į akis, galbūt sako arba nori pasakyti kažką taip svarbaus, kad jam būtina susikaupti. Vengti kito žmogaus žvilgsnio gali reikšti varžymąsi arba net baimę. Jis nori jūsų žvilgsnio išvengti. Su tiesos sakymu ar tiesos vengimu tai nieko bendro neturi.
Kai dirbau žurnalistu Vakaruose, labai dažnai susidurdavau su „labai gerų ir pigių prekių“ išnešiotojais. Jų žvilgsniai kaip uola. Įtikina, nepalieka jokios abejonės, kad jo prekė auksinė. Porą kartų ir aš iš jų nusipirkau šlamštą. Turbūt saviškiai juos moko specialiuose kursuose.
Jeigu norite žinoti, ar kitas asmuo tikrai suinteresuotas jumis, stebėkite jo vyzdžius. Jų dydis keičiasi. Gali būti kaip adatos dūris ir gali kaip lūpų, šaukiančių „OOO!”
Kaukę galbūt mums teks dėvėti ilgai. Nėra tragedijos. Nesunku suprasti, kokia meilės išraiška yra jūsų ne kaukėto pašnekovo veide, bet kai esame su kauke, šypseną pakeičia mūsų akys, nes raumenukai apie jas veikia nepriklausomai nuo žmogaus valios. Tos raukšlytės turi net anatominį pavadinimą. Jas atpažino Duchennas, 19 a. prancūzų fiziologas. Jos gali būti pastebėtos, tik jeigu žmogus šypsosi nuoširdžiai, atsiradus teigiamoms emocijoms, o ne iš mandagumo.
Pasitreniruokite. Dažniau žiūrėkite žmogui į akis ir jų aplinką, galbūt atpažinsite Duchenno raukšlytes. Prof. J. Kelermannas (iš Los Andželo) pasodino tarpusavyje nepažįstamas poras ir paprašė: pirmai grupei žiūrėti vienas kitam į akis, antrai – žiūrėti į sujungtas rankas, trečiai – skaičiuoti, kiek kartų sėdintis priešais mirktelėjo. Tokio sėdėjimo buvo užduota dvi minutės. Paaiškėjo, kad poros, kurios be atvangos žiūrėjo vienas kitam į akis, sukūrė stiprius ryšius. Prisipažino, kad atsirado jausmai. Užteko dviejų minučių!
Jeigu norite žinoti, ar kitas asmuo tikrai suinteresuotas jumis, stebėkite jo vyzdžius. Jų dydis keičiasi. Gali būti kaip adatos dūris ir gali kaip lūpų, šaukiančių „OOO!” Labiausiai vyzdžio dydis keičiasi, žinoma, nuo šviesos. Kai šviesos daug – susitraukia. Blausi šviesa – išsiplečia. Todėl panos ir ponios taip mėgsta žvakių šviesą ir gęstantį laužą. Tada vyzdys išsiplečia, viršutiniai vokai pasikelia, apatiniai nusileidžia, akys tampa didelės, didesnės negu nuo prigimties ir, sakytum, šaukte šaukia: „Joneli! Aš noriu tave gyvą praryti!“ Tai gali būti nuo prieblandos, bet ir nuo gerų emocijų. Jonelis irgi turi pasirūpinti savo žvilgsniu.
Yra akyse dalykų, kurie keičiasi mažai arba visai nesikeičia per visą gyvenimą. Tai rainelės spalvos ir raštas. Mattsas Larsonas, Orabro universiteto (Švedija) doktorantas, įdėmiai ištyręs 482 žmones, pastebėjo, kad tiesioginės linijos, einančios nuo vyzdžio į rainelės kraštus, ir linijos, einančios ratu aplink vyzdį, nors kartais sunkiai pastebimos, bet yra kažkaip susijusios su asmeninėms žmogaus savybėmis. Tokių linijų nedaug, kai žmogus jautrus, patiklus, o jo emocijos daugiau pozityvios. Larsono nuomone, tai ne atsitiktiniai sutapimai. Rainelę kūdikis gauna iš tėvų, o tolesnį išsivystymą kontroliuoja genas PAX 6, kuris tvarkosi su impulsais bei emocijomis. Kiti tyrimai parodė, kad rainelė apie asmenį pasako daugiau, negu iki šiol buvo manyta, pranešė britų radijo stotis BBC visam pasauliui. Į tai atsiliepė kiti gydytojai – akių specialistai. Jie papildė ir tvirtina, kad tamsių akių žmonės dažniausiai yra ekstravertai, t. y. gyvai reaguoja į aplinką, sugeba greitai užmegzti ryšius, lengvai reikšti mintis ir jausmus. Šviesių akių žmonės tokių savybių mažiau turi, todėl neretai laikomi šaltakraujiškais, sugebančiais susivaldyti.
Būtinumas dėvėti kaukes galbūt pasirodys ne toks jau blogas dalykas. Privers mus daugiau ir įdėmiau žiūrėti į akis.
Žmonių evoliucijos eigoje tai gali būti vienas naujas kalnelis.
