Chabarovske neramumai prasidėjo beveik tuo pačiu metu kaip Baltarusijoje. Atsitiktinumas? Nieko panašaus. Blynas visais atvejais buvo blogas, bet didelis, futbolo aikštės dydžio. Pradėjo aižėti nuo pakraščių. Pirmos buvo trys Baltijos sesės. Kam dar ateitų į galvą daryti „Dainuojančią revoliuciją”? Turbūt ne vokiečiams, rusams ar skandinavams.
Dabar – Baltarusija. Negalime nuo jos atitraukti akių. Tai ne tik mūsų kaimynė. Jie mūsų pusbroliai. Dar XIX a. caro valdžios organizuotoje apklausoje 30 proc. pietuose ir pietvakariuose žmonių pareiškė, kad jie jotvingiai – „jostva“. Jie net prieš Lenino Rusiją aršiai kovojo. Prieš Staliną partizanavo beveik kaip lietuviai. Jie nepavogė iš mūsų Vyčio. LDK buvo užgrobta, padalinta, ir abiem dalim atiteko po Vytį. Nieko baisaus, kitos šalys turi dalintis erelius, liūtus, vienaragius.
Chabarovsko kraštas kur kas didesnis ir galėtų gyventi labai gerai – visos iškasenos, auksas, nafta, mediena, lašišų ir kitų žuvų tiek, kad ketvirtį pasaulio gali išmaitinti, kailiai, Vladivostoko uostas. Chabarovską nuo Kinijos skiria tik Amūro upė. Yra tiltai, nėra vizų klausimo, prekyba su kaimynais 10 kartų didesnė negu mūsų su Lenkija. Kasdien matosi kaip anoje pusėje dygsta dangoraižiai. Rusų firmos investuoja, kelias alaus varyklas pastatė. Žino, ko žmonėms reikia. Savininkai važiuoja per tiltus rols roisais ir mersedesais. Nuo Chabarovsko iki Pekino 8 kartus arčiau negu iki Maskvos, ir septynios laiko juostos.
Nuo šių metų liepos 9 d. į centrinę Lenino aikštę kasdien į demonstracijas susirenka 50 tūkst. žmonių, kas dešimtas Chabarovsko gyventojas. Organizuotai. Jų šūkiai kitokie negu buvo mūsų. Mes norėjome laisvės. Baltarusiai nori demokratijos. Tolimųjų Rytų rusai – nesielkite su mumis kiauliškai.
Neseniai buvo tiesioginiai vietos valdžių rinkimai. Mintis teisinga. Vietiniams aiškiau matosi, ko žmonėms reikia, ką ir kaip reikia gerinti. Tačiau gerinti imperijai prižiūrint! Kaip vadovai vietose buvo iškelti Putino šalininkai arba jį palaikančių dekoratyvinių partijų atstovai. Viskas neva demokratiškai.
Chabarovsko krašto gubernatoriumi tapo Sergejus Furgala. Liberalų demokratų partijos narys. Tai radikalūs rėksniai. Jų vadeiva Žirinovskis – tas pats, kuris Maskvoje per TV debatus oponentui ant veido išpylė stiklinę vandens. Be to, jis reikalavo numesti atominę bombą ant „baltiečių“, paskui ant ukrainiečių.
Jų šūkiai kitokie negu buvo mūsų. Mes norėjome laisvės. Baltarusiai nori demokratijos. Tolimųjų Rytų rusai – nesielkite su mumis kiauliškai.
Rusijos Tolimųjų Rytų žmonės būtų balsavę net už ožį, kad tik jis nebūtų už Putino Vieningąją Rusiją.
Išrinko Furgalą.
Jis visai ne ožys. Bet ir ne angeliukas. Toje aplinkoje angeliukas nebūtų išgyvenęs. Chaoso metu jis astronominiais mastais spekuliavo su Kinija. Paskui, kaip kiekvienas save gerbiantis verslininkas, metėsi į politiką, net tapo Dūmos deputatu Maskvoje. Iškėlė savo kandidatūrą į krašto gubernatorius. Žmonės balsavo už jį vien dėl to, kad jis buvo chabarovskietis.
Putino aplinka jautė, kad gali būti blogai. Bandė įkalbėti atšaukti kandidatūrą. Atsisakė. Bet buvo lojalus savo partijai ir Putinui. Kai vyko referendumas dėl kelių Konstitucijos straipsnių pakeitimo, jis paprašė žmonių balsuoti už tai, kad Putinas taptų prezidentu iki gyvos galvos. Putinas gavo tai, ko taip troško.
Bet dėkingumas politikoje sublizga labai retai. Kai Furgala sėdo į gubernatoriaus krėslą, darbo jis ėmėsi rimtai. Išvaikė sumedėjusius valdininkus. Likusiems apkarpė algas. Biudžete sumažino reprezentacijos ir kelionių išlaidas. Pardavė liuksusinę gubernatoriaus jachtą ir garažą, pilną limuzinų. Valdančiuosius Rusijoje ištiko šokas.
Pandemijos metu Putinas užsidarė savo neseniai pastatytoje rezidencijoje Novo Ogariove ir siuntinėjo prieštaringus nurodymus. Vietų valdžios nelabai jų paisė. Kai Putinas galų gale atitoko, nutarė provinciją suvaldyti. Jam buvo reikalingas pavyzdys. Liepos 9 d. pas Furgalą įsiveržė maskuoti FSB vyrai, išvedė jį sukaustytomis rankomis, nuskraidino į Maskvą ir uždarė į Lefortovo kalėjimą. Apkaltino, kad prieš 12 m. jis buvo įsakęs nužudyti du žmones. Jam gresia labai rimta bausmė.
Per aną chaosą visi jie kariavo tarpusavyje. Nėra įrodymų, kad jis davė tokį įsakymą. O jeigu yra, tai kodėl 12 m. buvo tylima? Gal centrinei Rusijos valdžiai reikia būtent tokių vadovų vietose, kad būtų už ko juos griebti, jeigu bus nepaklusnūs? Furgalas tokiam šalies valdymo būdui labai tiko. Vakarai irgi nelabai susirūpins. Ką domina žmogus su kriminaliniu šešėliu?
Tolimrytiečiai – jie taip save vadina – tvirtina, kad jie kietesni už kitus sibiriokus, užsiuto. „Mūsų žmogų užpuolė!“ „Mes jį išrinkome, tai jis ir turi valdyti!“ Prasidėjo kasdienės demonstracijos didžiausios Rusijos istorijoje. Jos vyksta ir Vladivostoke, Komsomolske prie Amūro (ten gaminami geriausi Rusijos naikintuvai „Suchoi“). Solidarumo banga nuėjo už krašto ribų, prisijungė Omskas, Buriatijos sostinė Ulan Udė (ten gaminami sraigtasparniai). Rugpjūčio 1 d. desantininkų jubiliejus. Į gatves išėjo dryžuotamarškiniai, buvę desantininkai, su lozungu: „Valdžia mus išdavė! Dabar į mus valosi kojas!“
Putinas pakliuvo į spąstus. Jis negali nei atmesti, nei priimti tų reikalavimų. Jeigu iš visų skirtingų šūkių, kurie plevėsuoja nuo Kurilų salų iki Gardino, išdestiliuotume vandenį, dugne liktų – „norim patys save valdyti“. Jokia tauta ir jokia bendruomenė niekada nenorėjo būti paniekinta ir svetimų valdoma. Net ir tos pačios tautos svetimų. O viską spręsti ir valdyti iš Kremliaus nei Putinas, nei kas nors kitas negali ir niekada negalės. Žmonių visuomenė – sudėtingas dalykas, sudėtingesnis už vandenilinę bombą.
Dabar madingas žodis „autoritarinė“ valdžia. Tai mandagiai išverstas žodis „diktatūra“. Tie žodžiai dvyniai. Valdo vienas žmogus. Pradžioje, kai jis galbūt dar turi šviežių minčių, kartais jam sekasi. Italijos Musolinis baisios krizės metu mobilizavo šalies rezervus, per kalnus ir prarajas pajūriu buvo nutiestas kelias, kuris sujungė iki tol išbarstytą Italiją. Itališkas žodis „autostrada“ įėjo į visas kalbas.
Atsiprašau, bet turiu paminėti Hitlerį.
Į valdžią atėjo irgi krizės metu. Susitarė su Vokietijos finansų ir pramonės galiūnais: „Mes jus apsaugosim nuo komunistų (Vokietijos kompartija buvo labai stipri), o jūs duokite daug pinigų. Grąžinsime per užsakymus ginklų pramonei ir per kelių statybą.“
Jie abudu turėjo parlamentus legalumui pavaizduoti, o Musolinis turėjo net ornamentinį karalių.
Taip būna pirmus pora metų. Bet diktatorių ryšys su realybe greitai nutrūksta. Patarėjais ima tik pataikūnus. Pirmos pergalės įtikina – diktatoriai genialūs. Milijonai piliečių tirpsta iš entuziazmo. Tai kelias į pragarą. Lengvai prijungęs Austriją, Sudetus, Čekoslovakiją, Klaipėdą, paskui sutriuškinęs Belgiją, Olandiją, Prancūziją, be rimtos žvalgybos Hitleris užpuolė Sovietiją. Kai jo kariuomenė priartėjo prie Maskvos, bet jos dar nebuvo paėmusi, jis paskelbė karą Amerikai. Vykdė tokį holokaustą, kokio niekada pasaulyje nebuvo. Ar psichopatiją jis atsinešė iš Pirmojo pasaulinio karo, ar ją įgijo tapęs didybe, tegul atsako tas, kuris žino. Bet visų diktatorių žmonijos istorijoje likimai panašūs, nuo Čingischano, antikinės Romos ir kitų. Nebent suspėdavo anksti numirti.
Mes irgi turėjome ant savo galvos diktatorių. Staliną. Kiek truks Putino viešpatavimas, tą pamatys tie žmonės, kurie dabar nelabai seni. Duok Dieve, kad to sausainio trupėjimas įvyktų be didelio kraujo praliejimo.
