Lietuvos Ministras Pirmininkas yra sakęs, kad kritišką nuomonę apie jį turintis žurnalistas neturi jam uždavinėti klausimų. Toks supratimas apie žurnalisto darbą iki pat vakar buvo geriausias pavyzdys, kiek stipriai valdžią gavę žmonės nesuvokia, kaip iš tikrųjų veikia demokratija. Kol vakar jo per visą savo ūgį neperspjovė pats LR Prezidentas.
Žadėjęs vienyti, atverti visuomenei prezidentūros kiemelius, jis užtrenkė duris Kovo 11-osios Akto signatarui. Istorikui ir žurnalistui, o tuo pačiu dar porai mūsų. Trise buvom suderinę kalendorius ir darbus, kad moderuotume diskusijas prezidentūros priimtame tarptautiniame renginyje.
Šiemet tas intelektualų forumas buvo skirtas Jerzy Giedroyc`o 20-osioms mirties metinėms. Giedroyc`as, didis lenkas ir toks pat lietuvis, nes jo, Giedraičių, giminė kilo iš Žemaitijos, visa savo veikla bylojo, kad nėra didesnio turto už savo nepriklausomą valstybę, o joje – nieko svarbiau už demokratiją ir toleranciją. Dar jis kalbėjo, kad vardan svarbaus tikslo reikia užgniaužti savo kompleksus. Tiesa, kalbėjo ne apie žmonių, bet apie valstybių santykius. Bet kas yra valstybė, jei nekalbėsim apie žmones.
Prezidentas, arba jo komanda – bet kas yra komanda, jei nekalbėsim apie prezidentą, nutarė, kad moderatorių yra ir geresnių. Neabejoju, kad yra, kaip nebūna nė dviejų vienodų. Tačiau motyvas buvo – šitie nepelnytai kritikuoja. Suprask, dėl to prezidentūroje jiems ne vieta.
Taip prezidentas nuostabiai paprastu būdu parodė, kad asmeninės įžeistos ambicijos gali nulemti sprendimus jau ne dėl asmeninių reikalų. Kad kritika yra ne priemonė, padedanti tobulėti, bet dalykas, už ką jis jaučiasi galįs nubausti.
Ir taip Gitanas Nausėda padovanojo mums trims ne laisvą pusdienį, bet daug daugiau – visą tą laiką, kurio būtų reikėję pasiruošti. Ir galvoti. Nes apie sprendimą mums pranešė ne vakar. Tiktai organizatoriams paprašius apie jį neskelbėme – dėl to svarbesnio tikslo, kad forumas įvyktų, nors kai kurie dalyviai iš jo vis tiek viešai paskelbė pasitraukiantys, nes cenzūra nepasirodė jiems priimtina.
Taip prezidentas nuostabiai paprastu būdu parodė, kad asmeninės įžeistos ambicijos gali nulemti sprendimus jau ne dėl asmeninių reikalų. Kad kritika yra ne priemonė, padedanti tobulėti, bet dalykas, už ką jis jaučiasi galįs nubausti.
Ir prezidentas pakoregavo ne tik šio tarptautinio forumo programą. Ryte, kai apie tai paskelbta, jis neatvyko tarti sveikinimo žodžio kitame tarptautiniame renginyje. Prezidento komanda jau buvo atvažiavusi į LOGIN konferenciją, kai sužinojo, kad viršininkas neatvyks. Po pietų pranešta, kad pasikeitė darbotvarkė.
Mėgstu rusų žurnalisto Sergejaus Dovlatov`o apsakymus. Viename jis rašė apie jausmą, kad viskas, kas darosi aplinkui, atrodo tarsi idiotiškas spektaklis, ir kad tas spektaklis vyksta tarsi su kitais. Tiktai jis rašė apie sovietmečio absurdą. Mirė Dovlatov‘as prieš tris dešimtis metų. Tiek pat metų Lietuva vėl yra nepriklausoma.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
