Rusijoje apnuodytas Putino ir jo draugų kritikas Aleksejus Navalnas gydomas Berlyno universitetinėje ligoninėje kaip asmeninis Vokietijos kanclerės svečias. Toks statusas nėra tik gestas parodyti, ką vokiečiai galvoja apie savo žmones nuodijančius rusus. Toks statusas yra ir juridinis formalumas, leidžiantis užtikrinti reikiamą komoje esančio Rusijos pilietinės visuomenės veikėjo apsaugą.
Lietuvos nacionalinę vizą gavusi Lukašenkos oponentė Sviatlana Cichanouskaja oficialių asmenų vadinama baltarusių visuomenine lydere, tęsiančia kovą iš Lietuvos, ir žmonių simboliu. Jeigu tik tokį titulą galima vadinti oficialiu. Lietuvos nacionalinė viza išduodama žmogui, norinčiam būti šalyje daugiau kaip 90 dienų per pusę metų. Paprastai dėl priežasčių, susijusių su šeima, darbu ar mokslu. Yra ir kitokių, jos viešai nedetalizuojamos ir gali būti labai individualios. Kaip Cichanouskajos. Turbūt. Nes vizos su žyma „Simbolis“ nėra.
Kas nori, tegu vadina Lukašenkos gynėjų šnekėjimus tik nuomone. Kam išeina, tegu vadina demokratija. Asmeniškai aš jaučiuosi turinti ne tiktai teisę, bet ir pareigą sakyti – ne, man neišeina. Kodėl? Nes aš manau, kad mano valstybės parlamente yra vietos priešiškam žmogaus teisėms ir laisvėms elementui, o aš visai nenoriu, kad būtų ir toliau.
Nežinau, kodėl Lukašenkai desperaciją iki pasišvaistymo automatu padėjusi sukelti S. Cichanouskaja negalėjo būti pačių aukščiausių Lietuvos asmenų viešnia, gavusi vizą kieno nors jų kvietimu. Ministro, premjero, prezidento, galų gale, po dviejų kadencijų vėl turimos pirmosios ponios? Šitaip parodant, ką bet kuris iš jų ir visi kartu galvoja apie taikius žmones žudantį režimą ir pasipriešinusius jam. Tas netrukdytų legaliai suteikti apsaugą, nes Lietuvos įstatymai numato tokią užsieniečiui, kuris neturi pabėgėlio statuso ir neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į savo šalį dėl ten jam arba jo laisvei kylančios grėsmės.
Saugoma S. Cichanouskaja ir dabar. Sunku būtų nepastebėti tų tamsintų langų netoli jos buvimo vietos ir tikėtis, kad niekas jų nepastebės. Įskaitant tuos žmones iš valdančiosios koalicijos, kuriems liežuvis be kliūčių apsiverčia pasakyti, kad Lukašenka gina Konstituciją ir kad Omono arba milicijos daužomi žmonės turi būti klusnūs. Kažin, ar tokiems labai patinka, kad Lietuva saugo niekaip nuo valdžios neatsiplėšiančio diktatoriaus varžovę. „Čia teisė į nuomonę, be to, žiūrėkit plačiau į kontekstą“, sako valdantys kartu su jais. Žiūriu. Matau, kad kiek nepatogiai besijaučiantiems tomaševskinės akcijos partneriams nėra tiek nepatogu, kad pasakytų – „ačiū, viso, nes man su tokiais ne pakeliui; nei Vyriausybėje, nei po kitų rinkimų, ir niekas už tokius geriau nebalsuokit, nebent norėtumėte, kad Lietuvoje būtų taip, kaip nori Lukašenka“.
Kas nori, tegu vadina Lukašenkos gynėjų šnekėjimus tik nuomone. Kam išeina, tegu vadina demokratija. Asmeniškai aš jaučiuosi turinti ne tiktai teisę, bet ir pareigą sakyti – ne, man neišeina. Kodėl? Nes aš manau, kad mano valstybės parlamente yra vietos priešiškam žmogaus teisėms ir laisvėms elementui, o aš visai nenoriu, kad būtų ir toliau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
