Kada baigiasi genocidas – ar tada, kai genocido vykdytojai išžudo visus jiems pasiekiamus tikslinės grupės asmenis? Kaip hererų ar namų tautų genocido atveju Afrikoje, kurį XX a. pradžioje įvykdė kaizerinė Vokietija. Ar tada, kai žudikų kėslus nutraukia išorinė jėga? Kaip nacių, raudonųjų khmerų ar radikaliųjų hutų inicijuotų genocidų atvejais.
O gal genocidas baigiasi „savaime“, suminkštėjus režimui, kaip stalinistinėje Sovietų Sąjungoje? Visi variantai teisingi, bet tik iš dalies.
Mažai tikėtina, kad sutiksite Holokaustą neigiantį asmenį. Didesnė tikimybė sutikti linkusių šį įvykį reliatyvizuoti. Tarkime, sakančių: „O ką jie patys darė?“ Arba: „Visi kentėjo“, „Kodėl jie nesipriešino ir leidosi kaip avys vedami į skerdyklą.“ Ir išvis nerasite valstybių, kurios sistemingai, visa valstybės jėga neigtų Holokausto reikšmę ar bandytų pateisinti įvykius, pavyzdžiui, karo aplinkybėmis ar kuo nors kitu. Tokia valstybė iš karto taptų non grata.
Tačiau kitų genocido atvejų neigimo, išsakomo oficialių asmenų lūpomis, vis dar pasitaiko (pvz., Kroatijoje, Serbijoje, Rusijoje), o viena valstybė – Turkija – Osmanų imperijos 1915–1917 m. įvykdyto armėnų genocido neigimą yra padariusi valstybės vidaus ir užsienio politikos kertiniu akmeniu, ir šią poziciją kvestionuojantiems gresia rimti nemalonumai. Apie tai daugiau galėtų papasakoti turkų rašytojas Orhanas Pamukas ar istorikas Taneras Akcamas.
Tyrinėtojai genocido neigimo strategijas skirsto į keletą kategorijų. Prieš kviesdamas susipažinti su Jeilio universiteto profesoriaus Adamo Joneso pateikta apibendrinamąja kategorizacija, iškart pasakysiu esminį dalyką: šiandien genocido tyrinėtojai bemaž sutaria, kad paskutinė genocido stadija yra genocido neigimas. Ir neigimą, kaip genocido vykdytojų perspektyvą, bandoma įteigti trečioms šalis ir turbūt sau patiems, kad nebūtų sugriautas pozityvus savivaizdis.
Tokią strategiją daugelis valstybių taiko Kinijos atžvilgiu, esą pyktis su ja neapsimoka, nes tiesiog neapsimoka, nors turima reikalų su tuo pačiu (tik šiek tiek modifikuotu) režimu, santykinai neseniai vykdžiusiu „kultūrinę revoliuciją“, kurios metu, priminsiu, kukliausiais skaičiavimais, pražuvo šimtai tūkstančiai kinų (iš tikrųjų – milijonai), buvo žudomi studentai Tiananmenio aikštėje, persekiojami (ir šiandien tebepersekiojami) tibetiečiai ir naikinama jų kultūra.
Kaip yra rašęs Kalifornijos universiteto (UCLA) profesorius emeritas Richardas Hovannisianas: „Fiziškai sunaikinus žmones ir jų materialiąją kultūrą, telieka atmintis, į kurią nusitaikoma kaip į paskutinę auką. Visiškas tautos sunaikinimas reikalauja uždrausti atsiminimus ir užgniaužti atminimą. Klastojimas, gudravimas ir pusiau tiesos sakymas redukuoja tai, kas įvyko, į tai, kas galėjo įvykti, o gal ir išvis nė nebuvo.“
Taigi genocidą (taip pat karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui) galima neigti bent devyniais būdais:
- Sakant, kad „mes esame tikrosios aukos“. Taip elgėsi naciai, tvirtindami, kad žydai siekia užkariauti pasaulį; taip elgėsi stalinistai, skelbę, jog šalis knibždėte knibžda išdavikų; taip elgėsi radikalieji Ruandos hutai, gąsdinę gyventojus jų laukiančiu genocidu, kurį įvykdysią tutsiai, ustašiai, kaltinę serbus ir kt. Panašią strategiją naudojo ir Osmanų imperijos elitas, kaltindamas savo šalies piliečius armėnus nelojalumu ir sąmokslo prieš valstybę rengimu ir taip purendamas dirvą genocidui.
- Sakant, kad „mes niekada to nedarytume“. Šis teiginys kildinamas iš asmeninio ir (ar) kolektyvinio narcisizmo (Jones 2006; Vaknin 2003; Kressel 1996), kai asmuo ir (ar) kolektyvas galvoja esantis idealus. Net turėdamas prieš akis akivaizdžius įrodymus: kapus, dokumentus, liudijimus, nuotraukas. Kitaip tariant, mes visada buvome (ir esame) garbingi ir taikūs, mūsų visuomenė puikiai sutvarkyta, tokių nusikaltimų mes negalėtume įvykdyti. Tai, kas įvyko, – išimtis. Per daug nesureikšminam.
- Sakant, kad „tai nebuvo genocidas“, nes nesiekta išžudyti visų, nes žudyti tik tam tikroms grupėms priklausantys asmenys, tik tam tikros klasės ar lyties žmonės. Arba tai, kas įvyko, neatitinka Genocido konvencijos apibrėžimo (lyg genocidų nevyko iki jos priėmimo), kad „karas apskritai yra baisus dalykas“ ir pan. Ši strategija ypač komplikuoja senesniais laikais vykdytų genocidų įvardijimą, kai sunku tiksliau apskaičiuoti žalos mastą. Pvz., belgų vykdyto Kongo gyventojų genocido atveju.
- Sakant, kad „tiesą pasakius, aukų nebuvo tiek jau daug“ arba jos išvis išsigalvotos. Šį argumentą genocido neigėjai pasitelkia kalbėdami ir apie seniau įvykdytus genocidus, kaip kad minėtame Konge arba Šiaurės ir Pietų Amerikų čiabuvių žudynių atvejais ir kalbant apie tą patį Holokaustą. Išsakydami šį argumentą neigėjai linkę cituoti kuo mažesnius skaičius ir taip menkinti genocido mastą, taip pat mėgsta klausti: „O kurgi palaikai, kaip juos suskaičiavote?“
- Sakant, kad „tai, kas įvyko, nebuvo valdžios organizuota“. Taikant šią strategiją, bedama pirštu į paramilitarines grupuotes (pvz., Jugoslavijos karuose siautėjusi Željko Ražnatovičiaus „Arkano“ gauja) ar tiesiog neuniformuotus nusikaltėlius, esą tai jų atsakomybė. Šio argumento šalininkai gali jūsų paklausti, pavyzdžiui: „O kur dokumentas, kuriuo Hitleris įsakė sunaikinti žydus?“ Arba: „Pateikite mums oficialų dokumentą, kuriame įsakoma išžudyti armėnus?“
- Sakant, kad „aukos yra atsitiktinės“ arba „mirtys buvo neintencionalios“. Nes „karas yra baisus dalykas“, karo metu žmonės žūsta, badauja, siaučia ligos. Šio argumento mėgėjams labai paranku apeliuoti į tuo pačiu metu vykusius fatališkus procesus: kur karas, ten ligos ir badas. Tuo naudojasi armėnų genocido neigėjai, taip pat Holodomoro neigėjai, teigiantys, kad tada badas siautė ne tik Ukrainoje (tai faktiškai yra tiesa, bet nepaneigia ukrainiečių genocido fakto).
- Sakant, kad „tai buvo savigyna nuo „sukilėlių“ ir „teroristų“. Ši strategija siejasi su anksčiau išsakytu teiginiu („tikrosios aukos buvome mes“) ir yra ne mažiau mėgstama genocido neigėjų. Ja rėmėsi visi: čiabuvius abiejose Amerikose žudžiusių kolonijinių valstybių politinis elitas, Osmanų imperijos valdžia, naciai, stalinistai, raudonieji khmerai, ustašiai, serbai Jugoslavijos karų metu, hutai ir kt. Tuo savo veiksmus teisino ir tie lietuvių vyrai, kurie prisidėjo prie nacių žudant žydus.
- Sakant, kad „smurtas buvo apibusis“. Ši neigimo strategija labai patogi, kai vyksta pilietinis karas ar karas tarp valstybių, kai išties būna daug abipusio smurto. Šį argumentą naudojo ir turkai, ir japonai, ir kroatai, ir serbai, ir sovietai. Čia tiktų pavyzdys ir iš Lietuvos istorijos, Lietuvos partizanų karo metų, kai išties buvo daug „apibusio smurto“ (kaipgi kitaip, kur smurtas, ten turi būti „pusės“), bet genocidą visgi vykdė tik viena – okupacinė valdžia.
Nuo savęs pridėčiau dar vieną genocido neigimo (ar užmaršties) strategiją, kurią vykdo trečios šalys dėl pragmatinių motyvų. Tokią strategiją daugelis valstybių taiko Kinijos atžvilgiu, esą pyktis su ja neapsimoka, nes tiesiog neapsimoka, nors turima reikalų su tuo pačiu (tik šiek tiek modifikuotu) režimu, santykinai neseniai vykdžiusiu „kultūrinę revoliuciją“, kurios metu, priminsiu, kukliausiais skaičiavimais, pražuvo šimtai tūkstančiai kinų (iš tikrųjų – milijonai), buvo žudomi studentai Tiananmenio aikštėje, persekiojami (ir šiandien tebepersekiojami) tibetiečiai ir naikinama jų kultūra.
Visas šias neigimo strategijas: „smurtas buvo apibusis“, „ne jie, o mes buvome aukos“, „aukos buvo atsitiktinės“, „aukų nebuvo tiek daug“, „nesiekta išžudyti visų“ ir kt. – motyvuoja bent dvi jėgos. Minėtas individualus ir (ar) kolektyvinis narcisizmas, padedantis asmenims ir politiniams elitams išspręsti kognityvinį disonansą tarp teigiamo savivaizdžio ir realybės bei simbolinės naudos siekis. Visada labiau apsimoka būti auka, ne budeliu. Be to, kai kuriais atvejais turbūt veikia ir neigimo tradicija, kurią nutraukti labai sunku ar net neįmanoma. Kaip blogą įprotį.
Bet visa tai tik politiniai žaidimai, kuriuos žaidžia įtakingi dėdės ar tetos dėl didesnio savo ir savo šalies simbolinio kapitalo. Realybės (o tokia tikime, ar ne?) tai nekeičia. Yra aukos, yra kapai, kai kada nėra net kapų, bet yra liudijimai – žodiniai, rašytiniai ir vaizdiniai.
