Šiandien – sekmadienis, kurį Baltarusijos opozicija laiko lūžio diena, apie tai pakalbėsime. Taip pat Lietuvoje vyksta įvairūs piketai ir „Laisvės kelio“ grandinė nuo Vilniaus iki Medininkų. Ir tai labai gerai. Lietuvos žiniasklaida ir politika atsisuko į tai kas dedasi kaimynų šalyje ir pradėjo daug reikšmingų palaikymo veiksmų: masyvus gyventojų informavimas, piketai, diplomatija, „Laisvės kelias“,
Juose iškyla diskusija dėl simbolių, mitų, vertybių ir kankinimų Baltarusijos kalėjimuose. Aš ir pats įvairiuose renginiuose dalyvauju. Pavyzdžiui, svarstoma, ką reiškia Pogonia ir kuo skiriasi ar nesiskiria nuo Vyčio, kodėl yra dvi Baltarusijos veliavos: balta-raudona-balta ir raudona-žalia, kas yra Baltarusija LDK ir Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita).
Žinoma, tokia istorijos ir politinės geografijos pamoka yra teisinga, tačiau šiandien turi būti svarstomas ne tik šis klausimas. Problema yra kita: ar yra būdų ir jėga, galinti pašalinti diktatorių ir jo kruvinus pagalbininkus iš valdžios? Pašalinti jį galima tik jėga, o nesipriešinimas prievartai jėga yra iliuzija, kai kovojama su fašistais, teroristais, bolševikais ar krauju susitepusia galios gauja.
Diktatoriaus kruvina galios gauja jau yra anapus racionalaus politinio proto ir todėl taikios demonstracijos yra nepakankamos. Štai kodėl jau šiandien reikia atakuoti ir išlaisvinti politinius kalinius bei užimti rezidencijas, suimti diktatorių ir tik tada dalis jėgos struktūrų pereis į sukilėlių pusę. Apie tai atvirai kalba daugelis protestų iniciatorių, tik ne baikštusis Koordinacinis komitetas. Kitas variantas; išduoti savo kankinamus bendražygius ir padainavus, su jau nuvytusiomis gėlėmis išsiskirstyti verkti dar penkerius metus.
„Tėvukų“ nomenklatūra prichvatizavo visą valstybę ir galios aparatą ir taikūs demonstrantai be radikalios streikininkų kovos negali nieko padaryti.
Kitas pokalbis piketų metu būna apie politinius mitus: Didžiojo Tėvo, diktatoriaus nuvainikavimas, parodymas to, kad jo režimas nieko neatstovauja ir teisėtai išrinktas buvo tik 1994 metais, nes po to Lukašenka neteisėtai išvaikė parlamentą ir pakeitė Konstituciją. Šis pokalbis yra tradicinis, nieko nepasako, nebent nutyli, kad už Tautos Tėvo – Batkos – yra tūkstantis valdžios vertikalės „tėvukų“ („batkiukų“), kurie gyvena saugų ir sotų nomenklatūrinį gyvenimą ir visados išduos demonstrantus. Pulti vien diktatorių, tikintis, kad „tėvukų“ nomenklatūra jį išduos – klaida. Jie susieti, jei jau ne krauju, kaip galios institucijos, tai bent turtu ir garantijomis ir todėl gali pabėgti tik pas didesnį ir mažiau psichuotą Tėvą – Putiną. Jis visada išduos Baltarusiją Kremliui.
Tačiau šio klasikinio samprotavimo beveik neišgirsime iš protestuotojų lūpų, nes Baltoji revoliucija nori būti nekalta. Šventoji nekaltybė ir yra didžiausia apgaulė, ir iliuzija. Gerai, kad bent jau streikuojantys darbininkai pradeda suprasti, kad klausimas yra ne vien apie diktatoriaus pašalinimą, o apie visos „tėvukų“ valdžios vertikalės sunaikinimą. Ir keista, kai Lietuvos vieni ir kiti socialdemokratai yra be galo toli nuo Baltarusijos streikų, su jų sąmoningėjimo keliu. Lietuvos socialdemokratai iškrito iš politikos ir dėl COVID-19 pandemijos, ir dėl aplinkosaugos, ir dėl Baltarusijos, net kai kalbama apie darbininkų streikus. Tai už ką jūs kovojate?
Ir dar, dešiniesiems tikrai nereikia darbininikų protestų sieti su bolševizmu, lygiai, kaip tautinio sąjūdžio mes nesiejame su fašizmu. Pagaliau, tie dešinieji, kurie laikosi šios paranojos, visiškai nesuvokia kaip ir ko siekė Lenkijos Solidarumas. Baltarusijos streikuotojams reikia laiko suprasti, kad jie yra „tėvukų“ nomenklatūros baudžiauninkai. Tačiau su kiekviena diena jiems tai tampa vis aiškiau. Ir jų streikas neturi nieko bendra su kapitalistinės iniciatyvos ar smulkaus ir vidutinio verslo persekiojimu. Priešingai: Lukašenkos prichvatizuota valstybė ir yra didžiausiais išnaudotojas. „Tėvukų“ nomenklatūra prichvatizavo visą valstybę ir galios aparatą ir taikūs demonstrantai be radikalios streikininkų kovos negali nieko padaryti.
NEXTA vienintelė sako aiškiai ką daryti, o ne koordinacinis komitetas su simboline S. Cichanouskaja.
Šiandien Lietuvai ir pasauliui yra rodomas baltarusių tautos savitumas dainuojant baltarusių kalba liaudies ar šiuolaikines politiškai angažuotas dainas ir tuo atskleidžiant geistiną tautos įvaizdį, tačiau ne realų, ne Minsko gatvių, kur daugiausiai skamba V. Cojaus daina „Permainų!“ ir „Mūrai kris“. O reikia kalbėti apie dainas, kurios ne tik baltarusiškai kalbantį, bet ir rusakalbį paskatintų eiti į ryžtingą kovą prieš nusikalstamą režimą, o ne konkuruoti gatvėse dėl folkloro ir popso pranašumo. Populiarioji kultūra jau seniai yra ideologijos tarnaitė ir vaidina „tėvukų“ hierarchinai spektaklius. Taikios dainos užliuliuoja protestuotojus iki jie pakliūna į sulaikymo izoliatorius, kur jau yra išrenginėjami, kankinami, kur dūsta, patiria sunkias traumas, miršta ir dingsta visiems laikams.
Bastiliją – Okrestiną – reikia šturmuoti šautuvais ir ugnimi, sugriauti ją iki pagrindų, kaip blogio simbolį ir į griuvėsius įsmeigti baltą-raudoną-baltą vėliavą! Tada tai bus reali revoliucija, nes Okrestinos izoliatorius jau tapo absoliutaus blogio simboliu. O su gėlėmis ir Baltosios revoliucijos fantazija kankintojų neįveiksite ir kariuomenės į savo pusę neperviliosite. Norite svetimais durtuvais užimti savo Bastiliją? O tradicinė populiarioji kultūra su jos dainomis tik demotyvuoja, tai yra smegenų plovimo dainos.
Lietuvos TV kanalai ir aukščiausi Lietuvos pareigūnai daug giriasi, lygindami Baltijos kelią, Lenkijos Solidarumą, Ukrainos Maidaną su dabartiniu Baltarusijos sukilimu, nors šis dar nei laimėjo, nei išlaisvino kalinius ir pagyrų puodai Lietuvoje jau seniai juodi. Galbūt toks ir tik instrumentinis, technologinis lyginimas reikalingas nebent rengiant strategiją ir taktiką. Baltarusijos „Telegram“ kanalas NEXTA (turi beveik du su puse milijono sekėjų), kurį iš dalies dubliuoja Lenkijoje esanti „Chartija97“ bei TV kanalas „BelsAt“, bando organizuoti realius veiksmus ir kviečia blokuoti ir užimti Okrestiną, surenkant pusės milijonų mitingą.
Ir dar. Dėl vertybių. Dažniausiai Baltarusijoje ir ją retransliuojančioje Lietuvoje apsiribojama labai abstrakčiais šūkiais: nepriklausomybė, vėliava, herbas, himnas, nauji rinkimai... Labai mažai kalbama apie demokratines vertybes dėl kurių kovojama.
NEXTA vienintelė sako aiškiai ką daryti, o ne koordinacinis komitetas su simboline S. Cichanouskaja. Laikas simboliniams diplomatijos veiksmams dar nesubrendo, nes revoliucija dar neįvyko, nes sąmonėje, o tik vyksta. Tačiau jau praėjo laikas verkšlenti dėl visiškai falsifikuotų 2020 metų rinkimų. Klausimas ne apie rinkimų teisybę, o apie tai, kad jei nelaimėsite, tai klūpėsite dar daug metų, o krauju pasruvusiam režimui teisė bus dar prastesnis popierius, kurio net neverta išlyginti.
Tik visa problema, kad NEXTA kvietimų protestuotojai nesugeba įvykdyti, nes vis dar tiki mitu, esą „baltarusiai yra taiki tauta“. Ir Lietuvoje pasakojama ta pati infantili legenda. Tai pats blogiausias teiginys, turint omenyje, kad į bepročių prievartą reikia atsakyti jėga ir sukilimu, kitaip – kankintojų neįtikinsite, jie tam nebeturi komunikacinių gebėjimų. Įtikinti galima tik pakaltinamus, racionalius, orumą ir teisę puoselėjančius režimus, žmones, kurie turi savigarbos. Tie kas turėjo – jau išgirdo. Jau ilga laiką veikia „deanonimizacijos“ judėjimas, kuris viešina nusikaltėlių ir jų šeimos narių veidus ir pavardes, net adresus – tie, kas susigėdo, jau pasitraukė ir jų buvo labai mažai. Kiti liko surakinti kraujo ir pinigų, baimės ir kvaitulio grandinėmis. Su ta valdžios ir jėgos verikale, su kuria jūs kovojate, neturi nei orumo, nei garbės, nei vertybių.
Ir dar. Dėl vertybių. Dažniausiai Baltarusijoje ir ją retransliuojančioje Lietuvoje apsiribojama labai abstrakčiais šūkiais: nepriklausomybė, vėliava, herbas, himnas, nauji rinkimai... Labai mažai kalbama apie demokratines vertybes dėl kurių kovojama.
Diktatoriaus šlovintojai mano, kad demokratinės vertybės, įvairių socialinių grupių autonomijos ir pilietinių laisvių formavimas ir organizavimas yra Vakarų civilizacijos konstruktas, nebūdingas ir nereikalingas Azijos valstybėms, Rusijai ir jos satelitui lukašistų Baltarusijai. Toks kalbėjimas yra labai nuodingas! Reikia pabrėžti, kad teisingų rinkimų organizavimas – tai tik vienas, labai svarbus, žingsnis. Ne mažiau yra svarbūs kiti teisiniai reikalavimai: pradžiai grąžinti 1994 metų Konstituciją (Cichanouskaja apie tai kalba), kuri sumažintų prezidentų įgaliojimus. Tačiau taip pat turi būti kalbama ir apie valstybinį darbininkų išnaudojimą kas aktualu streikuotojams, apie valdžios rotaciją visose valstybinėse įstaigose, apie valdžių padalijimo ir konkurencijos principą, apie vietos savivaldos įgaliojimų didinimą, apie Nevyriausybinių organizacijų, tarp jų ir streikų komitetų, teisinį įgalinimą ir gynimą, apie militarizmo mažinimą, apie reikalavimus viešumui ir objektyviai informacijai ir t.t. Tai ir būtų – išrauti visą nomenklatūros vertikalės parazitą. Daugumos šių temų dar nerasime opozicijos šūkiuose.
