Nuomonės

2020.06.26 19:24

Darius Indrišionis. Uždrauskime Palangą. Įstatymu

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas2020.06.26 19:24

Uždrauskime Palangą. Įstatymu. Iš tikrųjų. Ir padarykime tai patį vidurvasarį – per karščius. Įstatymu uždrauskime lankytis Palangoje, degintis pliaže (man labiau patinka žodis „paplūdimys“, tačiau šių dienų kontekste tegali būti „pliažas“), maudytis jūroje, važinėtis dviračiais ar vaikščioti po parką.

Kodėl reikėtų uždrausti Palangą? Ogi todėl, kad pasikapstę šio miesto istorijoje neabejotinai rastumėme kokį nors didžiai atmintiną praeities momentą. Tokį atmintiną, kad beliktų tik nuleisti galvą ir pripažinti: taip, ligšiolinis mūsų vasarų poilsis Palangoje galimai niekino ir žemino šią didžią istoriją. Todėl uždrauskime Palangą. Įstatymu.

Savaime aišku, sekant ta pačia dvasia, tektų nedelsiant uždrausti ir gausybę kitų vietų. Trakus – nes kibinus ryjantys ir alų plempiantys turistai žemina didų senovės lietuvių kovų su kryžiuočiais atminimą. Vilniaus senamiestį – nes kavinėse ir restoranuose uliavojantys sostinės kosmopolitai, liberalai, verktiniai ir kiti tautos išdavikai dergia ilgaamžę ir dažnai tragišką Vilniaus istorinę atmintį. Tokių pavyzdžių – ką reikėtų uždrausti – galėtumėme rasti daug.

Supratingas ir kantrus skaitytojas, pasiekęs šią teksto pastraipą, galėtų paprieštarauti: palauk, autoriau, juk niekas nekalba apie draudimus. Taip, apie draudimus kol kas nekalbama. Garsiai. Kol kas kalbama apie siekį valstybės lygiu, įstatymiškai reguliuoti klausimus, kurie, mano nuomone, taip negali būti reguliuojami. Ir mes čia kalbame, aišku, apie Lukiškių aikštės pliažą. Kurį, panašu iš kai kurių aukščiausių valdžios asmenų užmojų, norima tiesiog uždrausti. Įstatymu.

Pirmiausia pabandysiu nusakyti paradoksalią savijautą. Lukiškių aikštės pliažas, kai pirmąsyk apie jį sužinojau, tepasirodė kaip keista idėja. Labai keista. Gal dėl to, kad niekaip neišėjo suvesti į vieną darnią visumą pliažo (kas man ir, tikriausiai, daugeliui asocijuojasi su gaiva, jūros kvapu ir santykine ramybe) ir Lukiškių aikštės (kuri, savo ruožtu, asocijuojasi su triukšmu, skubėjimu, kaitra ir net, sakyčiau, įtampa). Kažkaip nedera ir viskas. Nesižiūri. Šiuo metu neįsivaizduočiau savęs nuoširdžiai norinčio nueiti į Lukiškių pliažą. Tai – viena.

Savaime aišku, sekant ta pačia dvasia, tektų nedelsiant uždrausti ir gausybę kitų vietų. Trakus – nes kibinus ryjantys ir alų plempiantys turistai žemina didų senovės lietuvių kovų su kryžiuočiais atminimą. Vilniaus senamiestį – nes kavinėse ir restoranuose uliavojantys sostinės kosmopolitai, liberalai, verktiniai ir kiti tautos išdavikai dergia ilgaamžę ir dažnai tragišką Vilniaus istorinę atmintį.

Tačiau yra kita medalio pusė – milžiniškas viešasis šio, atrodytų, kiek neskoningo Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo atoveiksmis. Lukiškių pliažas iškart tapo pagrindine aštrių feisbuko diskusijų tema. Maža to, Lukiškių pliažas netruko persikelti į politinį lygmenį. Lukiškių pliažas įvardytas kaip apsukrus Laisvės partijos manevras, kuriant savo elektoratą artėjančiuose rinkimuose. Galiausiai kai kurie įtakingi politikai prabilo viešai ir pasisakė apie Lukiškių pliažą. Kad nedera būti pliažui ten, kur kadaise buvo pakarti 1863–1864 m. sukilėliai. Ir šį klausimą reikėtų reguliuoti įstatymu.

Būtent tai mane privertė kitaip pažvelgti į Lukiškių pliažą. Lukiškių pliažas – tai fronto linija tarp dviejų Lietuvų. Vienoje pusėje Lietuva, kuri laisvę suvokia kaip didingą paminklą. Monumentą, prie kurio dega amžinoji ugnis ir nekrusteldami stovi garbės sargybos kuopos kariai. Neliečiamą tabu, kuris turi būti ginamas įstatymu. O tie, kurie prieštrauja tam, tie yra arba išdavikai, gaunantys pinigus iš Kremliaus, arba tiesiog nesusipratę degraduojantys kosmopolitai, tam tikrų fondų peniukšliai.

Kitoje fronto linijoje – Lietuva, kuri laisvę mato kaip laisvę perimti visus be išimties Vakarų pasaulio atributus. Ir mes čia ne apie Vincentą van Goghą ar Hermanną Hessę kalbame. Ši Lietuva tiki, jog laisvė turėtų būti iš esmės absoliuti, žinoma, iki tos ribos, kai jau paminama kito žmogaus laisvė. Pliažo įkūrimas toje vietoje, kur kadaise korė sukilėlius, šiai Lietuvai visai nėra jokia problema. O tie, kurie nori pliažą išvaikyti, anot šios Lietuvos, yra retrogradai ar šiaip siaurapročiai ultrapatriotai.

Dvi Lietuvos, atsidūrusios skirtingose Lukiškių pliažo fronto linijose, mąsto visiškai skirtingomis kategorijomis. Dialogas tarp šių pusių sunkiai įmanomas. O kas įmanoma? Įmanoma viską palikti savieigai ir Lukiškių pliažo klausimas po savaitės kitos visiems nusibos, o galiausiai, pasibaigus vasaros karščiams, savaime išnyks – kaip nebeaktualus prabėgusios vasaros hieroglifas. Įmanomas ir kitas kelias – viską išspręsti įstatyminiu reguliavimu. Išleisti įstatymą, nusakantį, kaip turi atrodyti Lukiškių aikštė. Nustatyti istorinės atminties kanoną. Pliažą uždrausti ir panaikinti prievarta. Bijau, jog šiuo keliu sparčiai žengiama.

Lukiškių pliažas – tai fronto linija tarp dviejų Lietuvų.

Bijau, nes šitoks grubus Lukiškių pliažo problemos sprendimas pavers šią erdvę tikrų tikriausia atminties vieta. Gyvos ir tikros atminties. Ir visi suprantame, kad jei pliažas bus uždraustas ir panaikintas įstatyminiu keliu, jis kaip randas įsirėš į šiuolaikinę mūsų kolektyvinę atmintį. Lukiškių aikštės, kaip sukilėlių bausmės vietos, atmintis nuo to nesustiprės.

Priešingai. Lukiškių aikštė taps vieta, kurioje valdžia uždraudė pliažą, – galbūt kvailą, galbūt neskoningą, bet kai kam patikusią, kai kam smagią idėją. Lukiškių aikštė taps valdžios kišimosi į žmonių kasdienį gyvenimą simboliu.

Pabaigai – dar vienas svarbus, bet nutylėtas momentas. Šiuo laiku, kai laužomos ietys dėl Lukiškių pliažo, visai patyliukais vyriausybiniu lygmeniu yra svarstoma, kas bus daroma su ištuštintu Lukiškių kalėjimu. Remiantis viešai prieinama Vyriausybės pasitarimų medžiaga, planuojama maždaug trečdalį buvusio Lukiškių kalėjimo ploto skirti „edukacinės krypties veiklų vykdymui ar kitų visuomenės viešųjų poreikių patenkinimui“.

Mano turimomis žiniomis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras – įstaiga, apie kurią šiomis dienomis taip pat nemažai kalbama. Ji buvo pateikusi savo nuomonę šiuo klausimu. Buvo pasiūlyta Lukiškių kalėjimo komplekse įamžinti visų šiame kalėjime kankintų politinių kalinių atmintį, o dalį buvusio kalėjimo panaudoti kaip Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus tęsinį. Iš šiomis dienomis paviešinto Vyriausybės pasitarimo protokolo visiškai neaišku, ar šis, mano nuomone, puikus siūlymas įeina į kategoriją „edukacinės krypties veiklų vykdymas“. Kol kas visai neaišku, kas ir kaip „vykdys edukaciją“ buvusiame Lukiškių kalėjime.

Lukiškių aikštė taps valdžios kišimosi į žmonių kasdienį gyvenimą simboliu.

O juk Lukiškių kalėjimas, kai geriau pagalvoji, yra būtent tragiškos atminties vieta. Juk tikrai niekam nebūtų kilusi mintis pliažą įrengti Lukiškių kalėjimo kiemelyje. Juk visi šiuo klausimu esame vieningi – nėra dviejų Lietuvų fronto, – kad Lukiškių kalėjimas buvo ir yra visų mūsų tautą (plačiąja prasme) sukrėtusių tragedijų simbolis. Ar tikrai mums turėtų rūpėti tik Lukiškių pliažo klausimas? Gal geriau reikia kalbėti apie tai, kas ir kodėl turi „vykdyti edukaciją“ buvusiame Lukiškių kalėjime?

Nes jei Lukiškių pliažo smėlis užgrauš mums akis ir nepamatysime to dabar, ateityje turėsime dar vieną didelį ir sunkiai išsprendžiamą istorinės atminties konfliktą.