Nuomonės

2020.05.10 18:53

Alvydas Nikžentaitis. Antrasis pasaulinis karas ir lietuvių istorinės atminties paradoksai

Alvydas Nikžentaitis 2020.05.10 18:53

Antrojo pasaulinio karo atminties vingių šiuo metu nėra įmanoma gerai suvokti, nematant platesnių pasaulinių kontekstų. Laikotarpis, į kurį vertėtų šiandien mums atsigręžti, buvo šaltojo karo epocha, kurioje susiformavo bent trys didieji pasakojimai apie Antrąjį pasaulinį karą: sovietinis, vakarietiškas ir vokiškasis. 

Didžiajai Vidurio Rytų Europos valstybių daliai, tarp jų ir Lietuvai, dėl šios priežasties svarbus atspirties taškas yra komunizmo epocha ir dabartinių regiono visuomenių santykis su juo. Pradėti svarstymus apie Antrojo pasaulio karo įvykių vietą šių regiono atminties kultūrose verta ir dėl tos priežasties, kad Antrasis pasaulinis, tiksliau, Didysis Tėvynės karas, buvo vienas svarbiausių sovietinės sistemos fundacinių mitų, kurį po komunizmo žlugimo reikėjo dekonstruoti bendrųjų dekomunizacijos procesų kontekste. Žinoma, kad dekomunizacijos procesai skirtingose šalyse vyko skirtingai, galbūt dėl to ir šiandien mes matome skirtingą visuomenių santykį su buvusiu sovietiniu mitu.

Kaip jau pastebėta kai kurių atminties kultūros tyrinėtojų iš Vokietijos, Lietuva priklauso tai visuomenių grupei, kurios totaliai atmeta komunistinį palikimą. Toks santykis su komunistiniu palikimu turėjo didelę reikšmę formuojantis atminčiai apie Antrąjį pasaulinį karą.

Galima išskirti bent kelis tokios atminties formavimosi etapus Lietuvoje:

1) Sovietinio pergalės Didžiajame Tėvynės kare mito dekonstrukcija, pasireiškusi atminimo ženklų šalinimu iš viešųjų erdvių juos suvokiant kaip komunistinius ir sovietinės Lietuvos okupacijos simbolius. Šiame etape buvo sunaikinti ir pašalinti iš viešųjų erdvių paminklai, primenantys Antrojo pasaulinio karo įvykius.

Buvo šalinami paminklai sovietiniai armijai – Lietuvos „išvaduotojai“, paminklai Antrojo pasaulinio karo sovietiniams generolams. Tai iš dalies apėmė ir memorialinius kompleksus, kuriuose buvo prisimenamos civilės nacių okupacijos Lietuvos gyventojų aukos. Pirčiupių kaimo memorialas šiuo metu de facto prarado nacionalinio memorialo statusą ir per tragiškų įvykių metines yra lankomas tik vietos gyventojų ir Rusijos ambasados atstovų.

Šis faktas akivaizdžiai liudija vieną lietuviškos atminties apie Antrąjį pasaulinį karą spragą – šioje atmintyje dominuoja lietuviai ir sovietai, o naciai iš jos buvo eliminuoti. Tokią tendenciją patvirtina ir kiti faktai.

Savaime suprantama, kad pasikeitė ir švenčių kalendorius – iš jo išbraukta pati Gegužės 9-oji, o Lietuvos miestai nustojo minėti jų išvadavimo iš nacistinės Vokietijos dienas. Dėl tam tikrų specifinių Lietuvos istorijos epizodų Lietuvoje plačiau nebuvo minimi karo pabaigos jubiliejai nei 1995, nei 2000 metais. Šia prasme Lietuva kartu su Latvija ir Estija gerokai išsiskyrė net ir iš kai kurių kitų pokomunistinių valstybių, kurios įvairiais renginiais minėjo šią datą.

Kita vertus, XX a. paskutiniais dešimtmečiais buvo labai aktualizuotas Hitlerio–Stalino paktas ir jo slaptieji protokolai. Dėmesys šiam įvykiui buvo neatsitiktinis. Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos respublikoms, siekiant išeiti iš Sovietų Sąjungos sudėties, reikėjo parodyti jų įtraukimo į Sovietų Sąjungą neteisėtumą. To rezultatas – ši dviejų diktatorių sutartis jau tikrai tapo vienu iš fundacinių šiuolaikinės Lietuvos valstybės mitų.

Hitlerio–Stalino pakto sureikšminimas Lietuvos atminties kultūroje esmingai prisidėjo prie tos lietuvių, kaip nekaltos aukos, stereotipo susiformavimo. Šis aukos kompleksas buvo įtvirtintas ir įstatymais.

Antai Atmintinų dienų įstatyme buvo išskirta ne tik sovietinės okupacijos pradžia, bet ir buvo prisimintos pirmosios sovietinės deportacijos. Šiuo laikotarpiu įstatymų lygmeniu vartotas genocido terminas buvo orientuotas beveik išimtinai į lietuvių aukas. Šį vientisą pasakojimą apie nuolat skriaudžiamus lietuvius lydėjo ir pirmieji atminčių konfliktai su tarptautinėmis žydų organizacijomis, kurios jau pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais kėlė lietuvių dalyvavimo Holokauste klausimą. Tokie priminimai Lietuvos visuomenės buvo visiškai ignoruojami, o viešas Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko 1996 m. Izraelyje atsiprašymas už kai kuriuos lietuvius, dalyvavusius Holokauste, sukėlė didžiulę nepasitenkinimo bangą Lietuvoje.

Kolektyvinės atminties tyrimuose pastebėtas tam tikros atminties transformacijos, nuolatinis jos kitimas, prisitaikant ir prie naujos generacijos lūkesčių. Dėl šių transformacijų Lietuvoje keitėsi ir Antrojo pasaulinio karo atmintis, iš pradžių siekiant bejėgės aukos figūrą transformuoti į besipriešinančios. Tačiau bandymai į atminties kultūrą įvesti Laikinosios vyriausybės ir sukilimo prieš sovietus motyvą XX a. pabaigoje žlugo. Visų pirma dėl atskirų tos vyriausios potvarkių ribojančių žydų teises ir dalies sukilėlių dalyvavimo Holokauste, šįkart jau pačioje lietuvių visuomenėje atsirado pasipriešinimas Seimo iniciatyvai įtraukti Laikinosios vyriausybės nutarimas į oficialų Lietuvos valstybės dokumentų sąrašą.

Šis faktas akivaizdžiai liudija vieną lietuviškos atminties apie Antrąjį pasaulinį karą spragą – šioje atmintyje dominuoja lietuviai ir sovietai, o naciai iš jos buvo eliminuoti.

1999 m. debatai šiuo klausimu parodė, kad bent dalis Lietuvos intelektualų suprato Holokausto moralinę svarbą. Visgi tuomet išryškėjęs prieštaravimas tarp lietuvių kaip nekaltos aukos ir lietuvio kaip karo nusikaltėlio neišnyko, jis yra svarbus ir dabartiniuose lietuvių debatuose dėl praeities.

2) Visgi nepaisant tam tikrų įtampų, susijusių su Antrojo pasaulinio karo atmintimi, ir dėl kilusių diskusijų lietuvių kolektyvinėje atmintyje ši tema iki pat XXI a. pradžios vaidino tik antraeilį vaidmenį. Lūžiniais metais tapo 2005-ieji.

Taip pat skaitykite

Kaip žinoma, viena veiksmingiausių priemonių, transformuojanti atminties kultūras, yra visuomeninės diskusijos. Tos diskusijos priežastis buvo 2005 m. Rusijos prezidento Vladimiro Putino suorganizuotas pompastiškas Pergalės dienos minėjimas Maskvoje, į kurį buvo pakviestas ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Klausimą, kaip turi elgtis Lietuvos vadovas, prezidentas Valdas Adamkus uždavė visiems lietuviams.

Į prezidento kvietimą atsiliepę įvairių visuomenės grupių atstovai aktyviai diskutavo Antrojo pasaulinio karo tema, diskusijos metu buvo suformuluota „karas po karo“ tezė bei teiginys, kad Antrasis pasaulinis karas Lietuvai baigėsi tik 1990 metais, paskelbus Nepriklausomybę. Suprantama, kad tokių diskusijų fone Lietuvos prezidentas į iškilmes Maskvoje nevyko, tuo dar tik pablogindamas santykius su Rusija, kurie ir taip nebuvo geri.

Svarbu konstatuoti, kad, vykstant debatams ir dar kiek anksčiau, tuometiniai politiniai elitai sprendė dar vieną problemą. Tarp jų buvo aktyviai diskutuojamas veiksmų planas, turėjęs užkirsti kelią įtarimams, kad Lietuvos prezidentas nevykimu į Maskvą demonstruoja nepagarbą ne tik Rusijai, bet ir kitiems antihitlerinės koalicijos dalyviams.

Tuo tikslu dar 2004 m. buvo inicijuotas Plechavičiaus vietinės rinktinės veteranų susitaikymas su Armijos Krajovos nariais, ypatingas dėmesys buvo skiriamas Holokausto aukoms, o 2009 m. gegužės 8 d. buvo pirmą ir vienintelį kartą organizuotas Antrojo pasaulinio karo pabaigos oficialus minėjimas. Į jį buvo susirinkę visi veteranai, dalyvavę karo veiksmuose Antrojo pasaulinio karo metais, t. y. į juos buvo pakviesti ir sovietinės kariuomenės veteranai, dalyvavę Antrajame pasauliniame kare. Tokių veiksmų kontekste Atmintinų dienų sąraše vieta atsirado ir Gegužės 8-ajai. Ši data buvo skirta visoms Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti.

Tad 2004–2005 m. žymi ne tik naujo etapo pradžią, bet ir tapo tuo lūžiniu momentu, nuo kurio Antrojo pasaulinio karo įvykiai tapo svarbia lietuvių kolektyvinės atminties dalimi. Kartu 2004–2005 m. politikų santykis su Antrojo pasaulinio karo įvykiais akivaizdžiai pademonstravo, kad bent tarp jų yra suvokiama moralinė atsakomybė už Holokaustą ir pirmąkart buvo aiškiai deklaruotas diferencijuotas požiūris į antihitlerinės koalicijos dalyvius.

Nei Jono Noreikos heroizavimo šalininkams, nei oponentams neužkliuvo faktas, kad šis istorinis veikėjas Antrojo pasaulinio karo metais buvo Šiaulių apskrities viršininkas, taigi civilinės nacių okupuotos Lietuvos administracijos pareigūnas arba tiesiog nacistinės Vokietijos kolaborantas.

3) Šiuo metu Lietuva išgyvena trečiąjį požiūrio į Antrąjį pasaulinį karą transformacijos etapą, kuris prasidėjo 2016 m. ir yra susijęs su dviem įvykiais – diskusija dėl Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ ir lietuvių rašytojo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus organizuoto „Atminties maršo“, skirto Holokausto aukoms Molėtuose atminti. Visuomenės reakcija, visų pirma į Vanagaitės knygą, buvo nevienareikšmiška, tačiau abu šie įvykiai akivaizdžiai parodė, kad, vertindama savąją su Antruoju pasauliniu karu susijusią istoriją, lietuvių visuomenė į ją žiūri ne vien per lietuviškų kančių (herojiškumo) prizmę, bet ir per santykį su Holokaustu.

Ši tendencija nuolat kartojosi ir vėlesnėse visuomeninėse diskusijose, pavyzdžiui, diskutuojant ir dėl pokario rezistencijos dalyvio Jono Noreikos vertinimų. Jose buvo svarstoma ne tik Noreikos antisovietinė veikla, bet ir gyvai diskutuojama dėl šio asmens galimų sąsajų su Holokaustu.

Šiose diskusijose vertėtų atkreipti dėmesį į vieną detalę, kuri visiems diskusijos dalyviams visiškai nepasirodė svarbi. Nei Jono Noreikos heroizavimo šalininkams, nei oponentams neužkliuvo faktas, kad šis istorinis veikėjas Antrojo pasaulinio karo metais buvo Šiaulių apskrities viršininkas, taigi civilinės nacių okupuotos Lietuvos administracijos pareigūnas arba tiesiog nacistinės Vokietijos kolaborantas. Talkinimas nacių okupantams atrodo lig šiol nelaikomas smerktinu veiksmu. Ši detalė iškalbingai primena, kad, nepriklausomai nuo daugelio Antrojo pasaulinio karo atminties transformacijų, jos aiškių internacionalizavimo tendencijų, joje ir šiandien vietos neatsirado nacistinei Vokietijai.

Žiūrint iš istoriko pozicijų, tai yra anomalija, kuri tik dar kartą primena, kad atminties kultūra ir istorija yra du skirtingi objektai ir gali egzistuoti nepriklausomai viena nuo kitos. Tačiau tokia atminties kultūros paskirtis – ji tarsi remiasi į praeitį, tačiau iš tikrųjų atspindi dabartinės visuomenės vertybes arba jos požiūrį į savo kaimynus.

Visų pirma dėl atskirų tos vyriausybių potvarkių, ribojančių žydų teises, ir dalies sukilėlių dalyvavimo Holokauste šįkart jau pačioje lietuvių visuomenėje atsirado pasipriešinimas Seimo iniciatyvai įtraukti Laikinosios vyriausybės nutarimą į oficialų Lietuvos valstybės dokumentų sąrašą prieštaravimas tarp lietuvio, kaip nekaltos aukos, ir lietuvio, kaip karo nusikaltėlio, neišnyko.