Kasmet balandžio mėnesį Izraelyje minima Holokausto ir heroizmo aukų atminimo diena (Jom HaŠoa). Nors tai pirmiausia Izraelio nacionalinė atminimo diena, ją mini viso pasaulio žydų bendruomenės. Ši diena siejama su 1943 metų balandžio pabaigoje prasidėjusiu Varšuvos geto sukilimu. Jom HaŠoa yra gera proga prisiminti, kaip pasikeitė Holokausto recepcija Lietuvos visuomenėje nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki šiandien, juolab kad 2020-uosius Lietuvos Seimas yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų kultūros metais.
Į Kovo 11-ąją žengėme beveik nieko nežinodami apie Lietuvos žydus Antrojo pasaulinio karo metu ištikusią nelaimę. Kai kuriose šeimose – žudynių vykdytojų, stebėtojų, gelbėtojų, aukų ir jų artimųjų – šio įvykio atmintis, žinoma, buvo gyva, tačiau plačioji visuomenė (netgi dalis sovietmečiu gimusių ir užaugusių žydų, kuriuos tėvai saugojo nuo sunkių atsiminimų) žinojo labai mažai. Holokausto ar Šoa terminų taip pat niekas nebuvo girdėjęs, o Atgimimo metu spaudoje ir viešuose renginiuose pradėta vartoti genocido sąvoka viešojoje komunikacijoje sieta pirmiausia su sovietų nusikaltimais.
Visuomenės nežinojimas kilo iš ne iš blogos valios. Čia veikė bendri žmonių bendruomenėms atminties mechanizmai: pokariu, šiuo bene sudėtingiausiu XX a. moderniosios Lietuvoje istorijos laikotarpiu, Holokausto recepciją lietuvių visuomenėje nustelbė kitos nelaimės: partizaninis karas, tremtys ir kolektyvizacija, vėliau – bandymas prisitaikyti prie naujo režimo. Kaip yra pastebėjęs istorikas Alfonsas Eidintas, „<...> naujos tragedijos slopino atmintį apie prieš tai įvykusius baisybes“, o „žydų naikinimas jau atrodė daugiau kaip karo metų baisybė ir tragedija“.
Be to, sovietų okupuotoje Lietuvoje masinių žydų žudynių atminimas formavosi, istoriko Hektoro Vitkaus žodžiais tariant, perkeistos atminties modelio pagrindu. Žydų genocido dėl jo masto sovietų režimo ideologai negalėjo visai ignoruoti, bet sistemingai tirpdė šio nacių nusikaltimo aukų atminimą bendrose „hitlerizmo aukų“, „tarybinių piliečių“ ir „taikių civilių gyventojų“ kategorijose, kurių kančios, teisybę sakant, to meto visuomenei mažai terūpėjo, nors patoso kupinuose viešuose renginiuose (pavyzdžiui, Kauno IX forte ir Pirčiupiuose) siekta sudaryti priešingą įspūdį.
Įsisiūbavus Lietuvos tautiniam atgimimui, prasidėjo naujas Holokausto priėmimo Lietuvos visuomenėje etapas. Tiksliau sakant, pirmą kartą XX a. Lietuvoje susidarė politinės prielaidos įsisąmoninti šį įvykį. Holokausto recepciją nuo pat pradžių skatino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybės pozicija, leidusi ir skatinusi skleistis visų tautų martirologijų atmintims, jų tarpe ir žydų. Jau 1989 m. kovą Žydų kultūros draugijos suvažiavime Vytauto Landsbergio lūpomis Sąjūdžio taryba išreiškė apgailestavimą, kad jų žudynėse dalyvavo lietuvių tautybės asmenys.
Turbūt mažai kas šiandien žino, jog Holokaustas valstybiniu lygiu, kaip vienas svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių, buvo pripažintas praėjus vos dviem mėnesiams nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo. 1990 m. gegužės 8 d. tuometinės Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimtoje deklaracijoje, be to, išreikštas įsipareigojimas rūpintis Holokausto aukų kapais ir aukų atminimu bei netoleruoti jokių antisemitizmo apraiškų – įžvalgus politinis sprendimas patikinant Vakarus (ypač JAV), jog atsikūrusi Lietuva yra saugūs namai visoms tautoms.
Jau 1989 m. kovą Žydų kultūros draugijos suvažiavime Vytauto Landsbergio lūpomis Sąjūdžio taryba išreiškė apgailestavimą, kad jų žudynėse dalyvavo lietuvių tautybės asmenys.
Tų pačių metų spalį Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė įsaką dėl atmintinų dienų sąrašo paskelbimo, kuriame buvo nustatyta ir Žydų genocido atminimo diena – bene pirmoji ne „etnocentristinė“ atminimo diena valstybės kalendoriuje, ir beveik iš karto priimtas nutarimas dėl žydų genocido aukų kapų ir kapinių sutvarkymo.
„Tarybinių piliečių vietos“ turėjo būti konvertuotos į „žydų genocido vietas“. Abu šie teisės aktai signalizavo, kad demokratiška Lietuva rimtai traktuoja Holokausto aukų atminimą ir laiko Holokaustą integralia Lietuvos istorijos dalimi.
Be jokių abejonių oficialiosios Lietuvos atminimo politikos praktikoje būta ir tam tikro ideologinio nenuoseklumo, išplaukiančio iš etnocentrinės Lietuvos istorijos sampratos, pagal kurią lietuvių tautos martirologijai ir jos įatmintinimui teiktas ryškus prioritetas. Štai 1993 metais (jau) Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatyme vietos žydų genocido išskyrimui neatsirado, kaip ir ekspozicijos Genocido aukų muziejuje. Ji atidaryta tik 2011 m. spalį spaudžiant Lietuvos žydų bendruomenei, Izraeliui ir JAV.
Charakteringa, kad 1995 metais LGGRTC pradėta vykdyti ir koordinuoti atminimo ženklų įrengimo programa apėmė vien tik lietuvių martirologijos vietas. 180 tipinių kelio ženklų-paminklų Holokausto aukų atminimui vėlgi atsirado užsieniečių – šiuo atveju Jungtinės Karalystės Holokausto švietimo fondo – iniciatyva. Šie pavyzdžiai, manau, gerai iliustruoja, jog sovietinių aukų atminimas Lietuvos visuomenėje iškart tapo „karšta tema“, o Holokausto aukų atminimas liko „šaltas“ (t. y. ne savas). Vis dėlto valstybės 1990-aisiais išsakytas įsipareigojimas pervadinti „tarybinių piliečių žudynių vietas“ į Holokausto aukų kapus ir juos sutvarkyti per penkerius metus buvo įgyvendintas.
Holokausto aukų kapų ženklinimas ir sutvarkymas bemaž sutapo su savo valstybingumą stabilizavusios Lietuvos pastangomis pradėti integraciją į euroatlantines struktūras. Ši orientacija turėjo esminės įtakos ir Lietuvos atminimo politikos krypčiai, kadangi buvo integruojamasi į organizacijas, kurių įtakingiausios narės jau buvo suvokusios universalią politinę ir moralinę Holokausto reikšmę ir pradėjusios dėti sistemingas pastangas šio įvykio įatmintinimui. Britų istorikas Tonyʼis Judtas tada tiksliai išsireiškė, jog „Holokausto pripažinimas mūsų dienomis yra patekimo į Europą bilietas“. Lietuvos valstybė už šią bilieto dalį buvo pasiryžusi sumokėti, nors tada turbūt mažai kas įsivaizdavo, kad atsiversiantis praeities paveikslas bus nelabai patrauklus.
Susidūrimas su Holokausto problematika bei tas faktas, kad šiame nusikaltime dalyvavo nemažai lietuvių, tiek Lietuvos valstybės institucijoms, tiek visuomenei buvo netikėtas, todėl priimti Holokaustą Lietuvos visuomenėje nuo pat pradžių sekėsi sunkiai. Tai apsunkimo ir kai kurių Izraelio bei JAV žydų organizacijų bei žiniasklaidos priemonių aštrus, dažnai ir nekorektiškas puolimas, prasidėjęs tuoj pat po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Aukščiausiosios Lietuvos institucijos ir atskiri politikai tada padarė išties daug, kad pademonstruotų Holokausto svarbos supratimą, puikiai suprasdami, kad toks pripažinimas buvo būtina sąlyga Lietuvai įsitvirtinti Vakarų politinėje erdvėje.
Štai 1993 metais (jau) Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatyme vietos žydų genocido išskyrimui neatsirado, kaip ir ekspozicijos Genocido aukų muziejuje. Ji atidaryta tik 2011 m. spalį spaudžiant Lietuvos žydų bendruomenei, Izraeliui ir JAV.
Išskirtinės politinės reikšmės čia turėjo Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko 1995 m. kovo 1 d. Izraelio parlamente pasakyta kalba, kurioje jis atsiprašė „už tuos lietuvius, kurie be gailesčio žudė, šaudė, vežė ir plėšė žydus“. Per Izraelio radiją transliuota A. Brazausko kalba stipriai rezonavo tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje, nors čia jo žodžių daug kas nesuprato, – kaip ir kiek vėliau prasidėjusių teismo procesų prieš buvusį Saugumo policijos Vilniaus skyriaus viršininką Aleksandrą Lileikį ir jo pavaldinį Kazį Gimžauską bei Algimantą Dailidę, kuriuos dalis visuomenės (gal ir teismas) traktavo kaip beprasmį senų žmonių kankinimą.
Veikiausiai nesuklysiu pasakęs, kad didžiausią įtaką bent dešimtį metų nuo 1996-ųjų Holokausto recepcijai Lietuvos visuomenėje, sykiu Lietuvos ir Izraelio santykiams, turėjo būtent anksčiau paminėti procesai. Priedo Lietuvos generalinės prokuratūros bandymai iškrapštyti iš Izraelio Lietuvos partizanų persekiotoją KGB karininką Nachmaną Dušanskį bei Simono Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo tendencingi išpuoliai prieš Lietuvą (vienas kolega yra pasakęs, kad, jei yra asmuo, labiausiai sutrukdęs Lietuvos visuomenei priimti Holokaustą, tai yra minėtojo centro vadovas), o apie pačias Holokausto aukas mažai tegalvota...
Simboliniu Lietuvos ir Izraelio santykių lūžio tašku, po kurio abiejų valstybių politikų retorikoje atsirado daugiau pozityvumo bei išryškėjo bendros ateities aspektas, buvo 2011-ieji, kuriuos Lietuvos Vyriausybė paskelbė Holokausto aukų atminimo metais. Tų metų birželį Lietuva priėmė ir Geros valios įstatymą, kuriuo įsipareigojo išmokėti kompensacijas Lietuvos žydų bendruomenei už žydų religinių bendruomenių karo metais prarastą nekilnojamąjį turtą (šios kompensacijos turėjo tapti investicija į Lietuvos žydų kultūros ir tyrimų plėtrą) bei apsisprendė pagaliau kompleksiškai sutvarkyti didžiausią Holokausto vietą Lietuvoje – Panerių memorialą, kurio būklė ir tvarkyba jau seniai nebetenkino nei lankytojų, nei specialistų.
Ko išties dramatiškai trūko pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, tai kritinių Holokausto tyrimų. Todėl apie Holokaustą kalbėta ne argumentais, o istoriškai netiksliais vaizdiniais, ilgainiui tapusiais banaliomis klišėmis. Pateiksiu du pavyzdžius: lietuviai pradėję žudyti žydus dar iki nacių atėjimo; žydai aktyviai dalyvavę įtvirtinant sovietų valdžią Lietuvoje. Todėl revoliucija laikytina 1998 m. Prezidento Valdo Adamkaus dekretu sudaryta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti, kurios įsteigimas simbolizavo Lietuvos politikų siekį ieškoti istorinės tiesos, tautų santarvės pagrindą iškeliant kaip nacionalinį prioritetą. Šios Komisijos (taip pat Atviros Lietuvos fondo) veiklos dėka padėtis Holokausto Lietuvoje tyrimų srityje pasikeitė iš esmės.
Didesnė problema buvo (ir tebėra) palyginti lėta Holokausto reikšmės ir atminimo skvarba į Lietuvos visuomenės narių istorinę sąmonę, nors čia mes nesame unikalūs. Lėčiausiai keičiasi tai, kuo žmonės, kaip rūšis, yra išskirtinai Dievo apdovanoti – tai mąstymas. Jam sunku įsisavinti naujus vaizdinius, kad ir kaip gerai jie būtų pagrįsti faktais. Štai net ir laisvai savo atminimo kultūras galėjusioms kurti Vakarų Europos ir JAV visuomenėms Holokausto reikšmės įsisąmoninimui prireikė 30–40 metų.
Susidūrimas su Holokausto problematika bei tas faktas, kad šiame nusikaltime dalyvavo nemažai lietuvių, tiek Lietuvos valstybės institucijoms, tiek visuomenei buvo netikėtas, todėl priimti Holokaustą Lietuvos visuomenėje nuo pat pradžių sekėsi sunkiai.
Lietuvos visuomenė šiandien yra ant ribos, o kai kuriuose baruose – akademijoje, mene ir dalyje bendrojo lavinimo mokyklų – ten, kur aktyviai veikė Tolerancijos ugdymo centrai ar pavieniai iniciatyvūs mokytojai, ši riba jau peržengta.
Mintis parašyti šį tekstą man kilo vartant Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto visai neseniai išleistą ir dailininkės Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintą knygą apie poetę, Lietuvos žydaitę Matildą Olkinaitę Atrakintas dienoraštis (ta pati dailininkė parengė ir Icchoko Rudaševskio dienoraštį), prie kurios išleidimo daug prisidėjo visuomenės aukos. Varčiau ją, skaičiau ir galvojau, kad tokie kūriniai negali kilti iš dirbtinio Holokausto reikšmės supratimo, o tik iš jautrios istorinės sąmonės.
Kaip ir Daivos Čepauskaitės pjesė „Duobė“, rokiškiečių spektaklis „Nutildytos mūzos“, Inesos Paliulytės „Liūdnas Dievas“ ar Oskaro Koršunovo „Mano klasė“. Šie pavyzdžiai (ir daug kitų visuomenės iniciatyvų) rodo, kad Holokausto atminimas Lietuvoje „šyla“ ir paliečia vis daugiau žmonių. Prieš trisdešimt metų apie tai nežinojome beveik nieko. Šiandien žinome nepalyginamai daugiau. Tiek žinojimo pakanka įsijausti.
