Nuomonės

2020.05.06 11:54

Zigmas Vitkus. Armėnų genocidas – nepamirštas

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2020.05.06 11:54

Ketvirtame 20 amžiaus dešimtmetyje armėnų genocidą, kurį 1915–1917 metais organizavo Osmanų imperijos politinis elitas, europiečiai jau buvo primiršę. Matyt, ne veltui nacių fiureris Adolfas Hitleris, invazijos į Lenkiją išvakarėse siekdamas pateisinti smurtą prieš vietos gyventojus, ciniškai ir retoriškai paklausė savo generolų: „Ir kas gi šiandien atmena armėnus?“

Tačiau šiandien, praėjus 105-eriems metams, tų įvykių atminimas tebėra gyvas, o genocido faktas respektabilių valstybių, tarp jų ir Lietuvos, yra pripažįstamas. Sovietmečiu šią skaudžią istoriją siekta išstumti iš viešojo atminimo. 1965-ųjų pavasarį ji sugrįžo su neįtikėtina jėga...

Atpirkimo ožio paieškos

19 amžiaus pabaigoje Turkijos Anatolijoje (kitaip – Mažojoje Azijoje) armėnai buvo didžiausia nemusulmoniška bendruomenė. Daugeliu aspektų jų padėtis Osmanų imperijoje priminė žydų padėtį Europoje.

Neturintys savo valstybės (valstybingumą armėnai prarado 1375 m., kai juos nukariavo Egipto sultonatas), marginalizuojami ekonomiškai ir politiškai, izoliuoti religine prasme, šios tautos atstovai visgi sugebėjo rasti įtaką visuomenėje užtikrinusių nišų: amatuose, prekyboje, pramonėje ir žemės ūkyje. Iš kitų imperijos gyventojų armėnai išsiskyrė išsilavinimu, teikusiu jiems nemažų galimybių ir laisvosiose profesijose bei vietos politikoje.

Istorikai sutaria, kad Osmanų imperijos politinio elito organizuotas masines armėnų žudynes nulėmė keli pagrindiniai veiksniai: pamatinis armėnų pažeidžiamumas šalies viduje, leidęs bet kokios valstybės krizės ar karinės nesėkmės atveju juos paversti atpirkimo ožiais, Turkijai iš esmės nesėkmingas Pirmasis pasaulinis karas bei visą 19 amžiuje juntamas bendras imperijos smukimas, provokavęs radikalias ir paranojiškas valdžios reakcijas į armėnų bendruomenės veiklą (jie kaltinti nelojalumu). Jau 1894–1896 m. pasaulį pašiurpinusių pogromų metu išžudyta nuo 80 iki 300 tūkst. Turkijos armėnų. Tai buvo preliudas į dar didesnes žudynes.

Kad ir koks būtų tikslus skaičius, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje pradingo 90 proc. iki tol Turkijoje gyvenusių armėnų. Maža to, 1920 m. pabaigoje Turkija užpuolė susikūrusią nepriklausomą Armėnijos respubliką ir užėmė didžiumą jos teritorijos

Genocidas, kurį kai kurie istorikai, atsižvelgdami į jo mastą, organizuotumą ir pasekmes, vadina pirmuoju moderniu 20 amžiaus genocidu, prasidėjo 1915 m. balandžio 24 dieną. Tądien didžiuosiuose Osmanų imperijos miestuose buvo areštuoti keli šimtai žymių ir įtakingų armėnų.

Netrukus dauguma jų buvo nužudyti. Armėnų vyrai, tarnavę Turkijos kariuomenėje, buvo demobilizuoti ir pradėti sistemingai žudyti dar anksčiau. Gegužę prasidėjo likusių deportacija į koncentracijos stovyklas Sirijos dykumoje. Pakeliui jų laukė ginkluoti kriminaliniai nusikaltėliai, Vyriausybės tikslingai paleisti iš kalėjimų, bei sukurstyti kurdų ir turkų valstiečiai, per kurių žemes driekėsi kelias. Tie, kurių nenužudė, mirė nuo bado ir ligų.

Skaičiuojama, kad 1915–1917 m. žuvo nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. armėnų. Kad ir koks būtų tikslus skaičius, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje pradingo 90 proc. iki tol Turkijoje gyvenusių armėnų. Maža to, 1920 m. pabaigoje Turkija užpuolė susikūrusią nepriklausomą Armėnijos respubliką ir užėmė didžiumą jos teritorijos. Šios invazijos metu žudynės tęsėsi.

Po karo visiškai nualinta Armėnija jau nebegalėjo atsilaikyti prieš bolševikų Rusiją, kurios armija įžengė į Jerevaną ir užėmė turkų dar neokupuotą Armėnijos dalį. 1921 m. spalį tarp bolševikų Rusijos, Armėnijos, Gruzijos, Azerbaidžano ir Turkijos pasirašyta Karso sutartimi dalis armėnų žemių, tarp jų teritorija su šios tautos tapatybei centriniu simboliu – Ararato kalnu, – galutinai priskirta Turkijai.

Nutylima tema sovietmečiu

Armėnų genocido tema Sovietų Rusijoje (nuo 1922 metų – Sovietų Sąjungoje) buvo viešai neliečiama ir egzistavo tik šeimų atmintyje. Pasak vokiečių istorikės Susanne Buckley-Zistel, jau Stalino režimas įgyvendino, jos žodžiais tariant, „sąmoningai pasirinktos amnezijos“ strategiją, leidusią išvengti komplikuotų diskursų, galinčių sustiprinti armėnų tautinius jausmus bei „išlikti socializmo kūrimo kelyje“, neva nesižvalgant į praeitį. Be to, taip buvo išsisukama iš režimui nenaudingo Turkijos ir Armėnijos antagonizmo. Turkija ir Sovietų Sąjunga prie Stalino (ir vėliau) stengėsi sugyventi „draugiškai“ ir buvo netgi pasirašiusios nepuolimo sutartį.

Armėnų genocido tema Sovietų Rusijoje (nuo 1922 metų – Sovietų Sąjungoje) buvo viešai neliečiama ir egzistavo tik šeimų atmintyje.

Iš Sirijos, Libano, Egipto, Balkanų ir kitų šalių penktame 20 amžiuje dešimtmetyje į sovietinę Armėniją susigrąžinti armėnai (tam 1945–1949 m. Stalino režimas organizavo specialią akciją) jokio balso neįgijo, nors kai kurių nuolaidų režimas jiems padarė. Tarkime, leido naujosioms gyvenvietėms suteikti senuosius Anatolijos vietovardžius, tarp jų ir tų vietovių, kuriose vyko genocidas. Žinoma, tai mažai tekeitė, nes armėnų genocido artikuliacija viešojoje erdvėje (jei tokia sovietų valstybėje išvis egzistavo) buvo ir toliau represuojama. Iki 1965-ųjų, kai priverstinė tyla akumuliavosi ir peraugo į iki tol precedento neturėjusias demonstracijas.

1965-ųjų pavasaris Jerevane

1965-aisiais plačioji armėnų diaspora ruošėsi minėti 50-ąsias genocido metines. Artėjant šiai datai, įvairiose armėnų gyvenamose šalyse pradėta statyti paminklus genocido aukoms atminti. Tradicinė armėniška akmeninė skulptūra 1965 m. iškilo ir Armėnijoje, Armėnų katalikosatui priklausančiame sklype Ečmiadzine, prie Švč. Dievo Motinos Marijos katedros (beje, tai seniausia katedra šalyje, pastatyta ant 4 amžiaus bažnyčios pamatų). Ji buvo dedikuota „1915 metų genocido aukoms“, kartu ant paminklo išvardijant dešimtį didžiausių masinių žudynių vietų. Vis dėlto tai buvo nedidelis ir neoficialius atminimo ženklas „privačioje“ teritorijoje.

Armėnijos SSR valdžia nesiruošė nutylėti jubiliejaus (šalyje gyveno pernelyg daug genocido liudininkų), net paruošė keletą „priemonių“, bet nusprendė pagrindinį renginį organizuoti už uždarų durų ir tai, kas vyksta viduje (renginys suplanuotas Jerevano Operos teatre), transliuoti miniai per garsiakalbius. Nikitos Chruščiovo atšilimo laikotarpio pagreitis, leidęs žmonėms bent kiek laisviau kvėpuoti, dar buvo juntamas, ir dešimtys tūkstančių armėnų 1965 m. balandžio 24 d. dar iki oficialaus renginio susirinko į neoficialią demonstraciją Lenino aikštėje Jerevane. Tai buvo bene pirmasis tokio masto tautinis mitingas ne tik Armėnijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.

Prie Lenino paminklo skambėjo šūkiai „[mūsų] žemės!, [mūsų] žemės!“, reikalauta paleisti prieš metus valdžios suimtus studentus, kurie buvo susibūrę į neoficialią grupelę kovai už armėnų kalbos išsaugojimą. Po to minia pasipylė po miestą, akindama prisijungti daugiau gyventojų, o vakarop vėl susirinko Operos aikštėje. Operos teatro pastate kaip tik vyko minėtasis oficialus atminimo renginys, kuriame dalyvavo politinis ir intelektualinis Armėnijos SSR elitas. Demonstrantai bandė patekti į vidų ir įteikti valdžiai peticiją. Sakytum, įsilaužti fiziškai, bet sykiu ir simboliškai. Siekdami parodyti, kad genocido atmintis nėra vien tik valdžios privilegija.

Demonstracijos metu skambėjo tautinės armėnų dainos ir antiturkiški šūkiai, demonstruotos aukų fotografijos, plakatai su skaičiumi 50 ir Ararato vaizdais. Be to, žmonės reikalavo pripažinti genocidą, pastatyti nacionalinį paminklą šio įvykio atminimui. Taip pat sugrąžinti armėniškas žemes iš Turkijos (atiduotas sovietų, kaip minėjau, 1921 m.) ir iš kaimyninio Azerbaidžano SSR. Taigi kvestionuota ne tik Sovietų Sąjungos užsienio, bet ir vidaus politika, sykiu demonstruota tautinės savimonės galia. Suprantama, milicija žmonių į vidų neįleido. Tada į pastatą ėmė skrieti akmenys. Atsakyta vandens srove. Vis dėlto minia įsiveržė į vidų, o buvusieji salėje pasitraukė per atsarginį išėjimą.

Kodėl valdžia tuomet nepanaudojo daugiau jėgos? Apie tai galima spręsti iš po demonstracijų surengto Armėnijos SSR LKP CK posėdžio medžiagos. Reakciją švelnino tai, kad demonstrantai nekvestionavo pačios sovietinės santvarkos, o valdžia (ir LKP CK pirmininkas Jakovas Zarobianas) mąstė panašiai kaip „paprasti žmonės“.

Posėdyje jis ragino atsižvelgti į tautinius armėnų sentimentus, pagal sovietinės retorikos normas aktualizavo mitingą „tinkamame“ ideologiniame kontekste, kalbėjo apie genocidą kaip turkų nusikaltimą, už kurio stovėję vokiečių kapitalistai ir pan. Posėdžio metu, žinoma, padaryta reveransų Sovietų Sąjungai, nes esą tik jos dėka apskritai galėjęs įvykti toks minėjimas, tačiau demonstracija iš esmės nebuvo pasmerkta, o tik „chuliganizmas“ ir „nacionalistiniai bei demagoginiai elementai“.

Pirmasis paminklas genocido aukoms Sovietų Sąjungoje?

Vienas iš 1965 m. demonstrantų reikalavimų buvo raginimas valdžiai pastatyti memorialą armėnų genocido aukoms. Tiesą pasakius, šis projektas jau buvo pradėtas vykdyti dar iki demonstracijų. Be tautinių sentimentų (kurių būta daug), Armėnijos SSR aukščiausioji valdžia suprato, jog nacionalinis paminklas yra geras būdas valstybei kontroliuoti viešą genocido atminimo procesą ir dar kovą davė leidimą obelisko statyboms bei paskelbė respublikinį konkursą vietos spaudoje. Tačiau demonstrantams tai mažai terūpėjo... Maskva (palaikiusi draugiškus santykiu su Turkija) tąkart nuraminta sakant, jog bus statomas paminklas „Pirmojo pasaulinio karo armėnų kankiniams“.

Sovietų šalyje dėl lėšų trūkumo bet kokių didesnių architektūrinių projektų įgyvendinimas paprastai užsitęsdavo, tačiau šiuo atveju projektavimo ir statybos darbų procesas vyko stebėtinai greitai ir sklandžiai: 1965 m. paskelbtas konkursas, o 1967 m. pabaigoje objektas buvo baigtas. Toks tempas rodo, jog ir valdžiai tai buvo prioritetinis projektas. Memorialas pastatytas ant Cicernakaberdo (Kregždžių pilies) kalno, iškilusio virš Jerevano. Nuo šio kalno atsiveria vaizdas į Ararato kalną, kurio simbolinę reikšmę armėnų kultūrai ir tapatybei sunku pervertinti – tai armėnų Jeruzalė, visų pasaulio krikščionių Dangiškoji Jeruzalė, kurios ilgimasi, bet ji sykiu išlieka nepasiekiama.

Paminklo autoriai architektai Arturas Tarkanianas, Sašuras Kalašianas, skulptorius Hovanesas Chačiaturianas suprojektavo dviejų dalių monumentą: apvalią Atminimo šventovę ir 44 metrų aukščio Atgimimo obeliską, simbolizuojantį armėnų tautos atgimimą. Obeliskas susideda iš dviejų suglaustų, tarsi viena iš kitos išaugančių, dalių: mažesnioji žymi diasporą, didesnioji – Armėniją.

Apvali memorialinė salė suprojektuota iš dvylikos pasvirusių bazalto stelų (simbolizuojančių 12 prarastų Armėnijos provincijų ir gedinčių žmonių figūras), išdėstytų ratu aplink amžinąją ugnį. Salė įleista į 1,5 metro gylį, taip primenant apie 1,5 mln. genocido metu nužudytų armėnų. 1988–1990 m. memorialo kaimynystėje buvo pastatyti tradiciniai armėniški kryžiai (chačkarai), įatmintinantys armėnus, žuvusius ir nužudytus konflikto su Azerbaidžanu metu.

Atidengtas 1967 m. lapkričio 29 d. 47-ųjų Armėnijos SSR metinių proga memorialas neturėjo užrašų, nors visi, suprantama, žinojo, kam skirta ši atminimo erdvė. Sovietmečiu Genocido aukų atminimo diena Armėnijoje niekad nebuvo įteisinta, bet irgi realiai egzistavo. Kaip ir paminklas genocido aukoms. Pusiau oficialiame minėjime dalyvaudavo ir Armėnijos SSR valdžios atstovai, pagal oficialią versiją, politiškai korektiškai pagerbdavę „Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusius armėnus“, sykiu išreikšdami padėką Sovietų Sąjungai už taiką ir saugumą ir pasmerkdami imperialistų užmačias.

Tuo pat metu kaip ir memorialas genocido aukoms Jerevano pergalės parke buvo atidengta monumentali architekto Aros Arutiniano skulptūra „Motina Armėnija“ – oficialus simbolis, turėjęs vienyti armėnų tautą ir išreikšti jos savivaizdį (skulptūra buvo pastatyta ant to paties pjedestalo, nuo kurio prieš penkerius metus buvo nukelta Stalino figūra).

Jei paminklas genocido aukoms liudijo viltį, tai „Motina Armėnija“ (kaip kad „Kryžkalnio motina“) labiau atitiko sovietinį naratyvą ir kalbėjo apie pergalę, kuri imta minėti (ir tebeminima) gegužės 9-ąją. Iki šių dienų šie atminimo ženklai yra ašiniai Armėnijos atminimo kultūros simboliai ir dar vienas, padovanotas gamtos – Ararato ugnikalnis.

Populiariausi