Nuomonės

2020.04.02 08:20

Zigmas Vitkus. COVID-19: kai viskas tampa (ne)savaime suprantama

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2020.04.02 08:20

Socialiniai antropologai turi socialinių vaidmenų analizei labai parankią liminalumo sąvoką. Ją XX a. septintame dešimtmetyje išpopuliarino britų antropologas Victoras Turneris, tyrinėjęs vienos Zambijos tautos pérėjimo (rite of passage) ritualus. 

Vykstant pérėjimo ritualui, jo dalyvius žyniai įveda į ribinę (liminalumo) būseną, nuo kitų atribotą specifinę erdvę, iš kurios po tam tikrų ritualų, įgavusius jau kitą statusą, išleidžia į lauką – kasdienybės erdvę. Sekuliarųjį karantiną, kaip specifinę atribojimo ir laukimo būseną, – ar tai būtų kariuomenė, ar lageris, ar ligoninės boksas, ar netgi namai, – irgi būtų galima prilyginti tam tikrai liminalumo būsenai, iš kurios šiandien, susidurdami su COVID-19 grėsme, laukiame būti išleisti. Kokie iš jos išeisime?

Tai, kad atsivėrus šio ypatingo ritualinio namelio durims ištrūksime pasikeitę, kitaip tariant, įvyks pokyčių visose COVID-19 paliestų visuomenių gyvenimo srityse – ekonomikoje, politikoje, socialinėje ir politinėje, – neabejojama. Sunkiau pasakyti, kokie bendrieji sociopolitiniai procesai konkrečiai katalizuoti: globalizacijos ar lokalizacijos (atsivėrimo ar užsisklendimo), centrinės valdžios kontrolės stiprėjimo ar decentralizacijos, dar didesnio ar visgi atsakingesnio vartojimo?

Manau, didžiausia šiuo metu išgyvenamo priverstinio apribojimo nauda yra galimybė suvokti (ką įprastomis sąlygomis dažnai užmirštame), jog gyvenamajame pasaulyje nėra nieko savaime suprantamo: nei gyvybė, nei sveikata, nei taika, nei laisvė, nei sotumas, nei ramybė, nei sienų tarp valstybių nebuvimas, nei kavos puodelis kavinėje su knyga rankoje, nei apsilankymas su vaikais žaidimų aikštelėje ar netgi mylimo žmogaus buvimas šalia.

Tačiau jau dabar, gyvenant fizinio apribojimo sąlygomis, galima įžvelgti staiga išaugusio egzistencinio nerimo naudą būtent asmens lygmenyje: išgyvendami liminalumo būseną, žmonės vėl kelia filosofinius klausimus, o viešojoje erdvėje atsirado kaip niekad daug tekstų apie gyvenimo prasmę.

Manau, didžiausia šiuo metu išgyvenamo priverstinio apribojimo nauda yra galimybė suvokti (ką įprastomis sąlygomis dažnai užmirštame), jog gyvenamajame pasaulyje nėra nieko savaime suprantamo: nei gyvybė, nei sveikata, nei taika, nei laisvė, nei sotumas, nei ramybė, nei sienų tarp valstybių nebuvimas, nei kavos puodelis kavinėje su knyga rankoje, nei apsilankymas su vaikais žaidimų aikštelėje ar netgi mylimo žmogaus buvimas šalia. Ligos drama ar pavojus susirgti bent jau tam tikram laikui, – kol esame liminalumo, nežinomybės būsenoje, kol esame šiek tiek sutrikę, – apskliaudžia savaime suprantamybę ir be kokį švaistymą(-si), tarsi primindama, kad visos „dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o Dvasia pas Dievą, kuris ją davė“ (Ekleziastas 12:7).

Klaida būtų pasiduoti apokaliptinėms nuotaikoms, kad ir kaip stengtųsi žiniasklaidos priemonės, straipsnių pavadinimams dėl klikų parinkdamos gąsdinančius pavadinimus. Kur kas perspektyviau būtų šią neląstelinio darinio sukeltą krizę matyti kaip galimybę: atnaujinti savo ir visuomenės „gamyklinius parametrus“ (žr. citatą aukščiau). Kaip kad moka europiečiai, net po Antrojo pasaulinio baisybių ir Holokausto siaubo prikėlę žemyną iš pelenų. O netekties šešėliai niekada neegzistuoja be šviesos.

Iš patirties žinome, kad žmogus tik išgyvenęs kokią nors netektį ar apribojimą gali atlikti stebėtinų dalykų: pakeisti požiūrį į pasaulį, požiūri į save ir kitus, pakoreguoti tarpvalstybinius santykius, sukurti subtiliausius meno kūrinius, išmąstyti jautriausias mintis, unikaliai pamatyti tikrovės reiškinius, galų gale pradėti išties džiaugtis gyvenimu. Tarp džiaugsmo ir (ne)savaime suprantamybės egzistuoja kažkoks slaptas ryšys.

Populiariausi