Kai 1340 m. 12 prekybinių laivų iš Genujos prisišvartavo Krymo uoste Kafoje (dabar vadinasi Feodosija), jūrininkai pamatė, kad miestą puola mongolų ordos. Mūšis buvo keistas. Mongolai mirdavo ne tik nuo miesto gynėjų strėlių.
Krisdavo nuo žirgų, atrodė, be priežasties. Juos kapojo kažkoks užkratas. Savo karių lavonus mongolai mėtė į miestą taip siekdami užkrėsti gynėjus. Liga apėmė visą pusiasalį. Susirgusius žlugdė karštligė, jie sunkiai kvėpuodavo, rankos ir kojos pamėlynuodavo. Niekas nemokėjo jiems padėti. Genujos pirkliai ir jūrininkai šoko į laivus ir išplaukė. Tačiau buvo per vėlu. Jie buvo užsikrėtę ir užkratą atplukdė į Europą. Nuo „juodosios mirties“ žuvo kas penktas europietis.
Tai buvo, ko gero, ne vienintelis kelias, kuriuo epidemija pasiekė mūsų žemyną. Dabar aiškėja, kad XIII a. pabaigoje ji siautė ir Afrikoje. Užmirštuose Ganos kapuose buvo rasta, kad apytikriai vienu metu buvo laidojami seni žmonės, vidutinio amžiaus ir vaikai. Jokių kaulų sužeidimų ar nudegimų nerasta. Tuo pat metu Nigerijos jorubų genties teritorijoje vienu metu išmirė visi gyventojai. Panašūs reiškiniai dabartinės Burkina Faso Respublikos žemėje.
Ar tai tas pats užkratas, kuris vėliau pateko ir į Europą?
2016 m. mokslininkai Afrikoje atrado bakteriją Yersinia Pestis, artimą maro bakterijai. Būtina buvo rasti originalą. Pavyko.
Seniausi tokių laidojimų įrašai priklauso rytų krikščionių nestorijonų sektai. Jų centras buvo Kirgizijoje, prie Isyk Kulio ežero. Masinių laidojimų datos ten: 1338–1339 m.
Profesoriaus Marko Achtmano vadovaujamas tarptautinis mokslininkų kolektyvas Airijos Korko universitete 2010 m. palygino 17 tos bakterijos vystymosi etapų su 933 kaitų Yersinia Pestis genuose. [E1] Darėsi aišku, kad mirtina atmaina, kuri maždaug prieš 2000 metų išsivystė Kinijoje, jau kelis kartus evoliucionavo, keitė savo drapanas ir iškeliaudavo užkariauti pasaulio. XIV a. jai buvo sėkmingiausias. Vien Kinijoje nuo jos tada žuvo apie 25 mln. žmonių.
Šimtmečiais žmonės nieko nežinojo apie bakterijas ir virusus. Juk nebuvo net mikroskopų. Bet buvo aišku, kad ta liga keliauja, o dabar suprantam, kad yra daug jos atmainų.
Neaplenkė jis ir mūsų kraštų. Prūsus išnaikino ne tiek kryžiuočiai. Jie užėmė teritoriją, bet gyventojai ten buvo baltai. Vokiečiai į tuščias plotus vėliau atsikėlė. Vokiečių karalius kvietė ir lietuvius protestantus. Jam reikėjo žmonių, kurie dirbtų žemę, mokėtų mokesčius. Dalis tauragiškių tapo prūsais. Galbūt ir Donelaičio šaknys Tauragėje.
Šimtmečiais žmonės nieko nežinojo apie bakterijas ir virusus. Juk nebuvo net mikroskopų. Bet buvo aišku, kad ta liga keliauja, o dabar suprantam, kad yra daug jos atmainų.
Viena iš versijų: žiurkių blusos peršoka ant žmogaus ir jam įkanda. Kita – vėjas tą virusą nešioja. Kai dar buvo patamsiai, vienas medikas rašė: „Ligos dvasia išbėga per sergančiojo akis ir puola sveiką, greta stovintį ir žiūrintį į mirštantį žmogų.“ Nebuvo išvengta ir religinio fanatizmo. Pakilo riksmai: „Dėl visko kalti žydai!!!“ Jie buvo deginami laužuose. Kelno ir dar keliuose miestuose žydai buvo išžudyti visi iki vieno.
Atsirado flagelantų judėjimas. Religinių fanatikų, mušančių save botagais iki kraujo ir keliaujančių iš vienos vietos į kitą.
Ar anas vadinamas maras buvo pasiekęs Lietuvos vidurį? Nelabai aišku. Masinis jis negalėjo būti, nes gyvenome retai, tarp miškų ir pelkių. Keliavome irgi retai. Nebuvome labai raštingi. Dienoraščių ir kronikos nepildėme.
Kokias išvadas galime padaryti dabar, kai išmokome diagnozuoti net mirtis, įvykusias prieš 1000 arba 2000 metų?
Kad tas virusas vienus susargdina, kitiems nieko padaryti negali – tai aišku. Matyt, lemiamas dalykas yra imunitetas. Dabar, kai pradeda aiškėti viruso veidas ir kai geriausi žmonijos protai jungiasi ir dirba drauge, skiepų nereikės ilgai laukti.
Virusas, nors jis pradeda atrodyti kaip kokia mistinė asmenybė su milijardais čiuptukų, vis tiek savo galo sulauks.
Rengiant publikaciją panaudota žurnalo „Newsweek“ medžiaga.
